Nuotraukos autorius – Vladas Braziūnas

1. Pirmas prisiminimas. Sėdžiu ant grindų ir žaidžiu su raudona mašina. Tėvai stovi, žiūri į mane ir šypsosi. Aš jiems kažką sakau, o jie nesupranta – atsako man kažkokia specialiai vaikams išgalvota kalba, „utiutiu“ ar panašiai. Ir aš galvoju – ot keisti žmonės, aš gi taip aiškiai jiems viską sakau, o jie tokie visiškai nesupratingi.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. Gevalt!
3. Gražiausias keiksmažodis. Rupūže ražienose.
4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Kaip tik yra toks eilėraštis, ten rašiau – Turiu keletą žodžių / apie save, štai ir jie: „beatodairiškai“ / ,„negailestingai“. „Beviltiškai“.
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Su Kajoku seniai matėmės.
6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Dostojevskio „Idioto“ Myškinas.
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Jim Jarmusch „Only Lovers Left Alive“. Ne, gal ir nenorėčiau. Tiesiog, geriau pagalvojus, beveik jame ir gyvenu.
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… Nebetrūksta. Gana jau, gana.
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… A. Gaudi „La Sagrada Familia“ Barselonoje.
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. „Kontrabanda“, o kaip kitaip. Sakykim, „Tylios šviesos šventė“. Ir Arvo Pärt „Veidrodis veidrodyje”.
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Pelkė netoli mano namų, po kurią irstydavomės plaustais. Dabar ten pramoninis rajonas.
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Klaipėda.
13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… kitą gerai užuodžiančią nosį.
14. Pirmą kartą pasimylėjęs, aš… su drauge išėjau iš draugo vonios kambario ir sutikau jo mamą.
15. Klausimas, kurio visada vengiu. „Ką yra, lochas?“
16. Nė už ką negalėčiau… Bijau, kad galėčiau beveik viską. Jei iš tiesų žūtbūtinai prireiktų.
17. Jaučiuosi nuogas be… akinių.
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. Būk savimi!
19. Lietuvoje baisiai pasigendu… savigarbos.
20. Katarsis – tai… mažasis satori. Maždaug kaip orgazmas – tai mažoji mirtis. Panašiomis proporcijomis.

————————————————–

• Undinės Radzevičiūtės apsakyme „Valteris Šulcas“ rašoma, kad labiausiai vertinamo knygos įrišimo viršelis yra iš paties autoriaus odos, ypač kai matosi krūties spenelis ir tatuiruotė (su autoriaus vardu, pavarde ir knygos pavadinimu). Jūsų debiutinė knyga vadinasi „Tatuiruotė“. Kokius žodžius, eilutes, pavadinimus cituotumėte savo skūroje?

A, čia lengva – kadaise labai panašų siužetą buvau apgalvojęs… Norėčiau viršelio iš palimpsesto. Skusto ir perskusto, ant kurio begalę kartų rašyta, kol pasidarė plonytis ir peršviečiamas. Švaraus ir tuščio. Na, spenelis gali likti – bus patogu paėmus už jo atsiversti.

• Ar esate grupės „Kontrabanda“ dainoms paaukojęs kelis eilėraščius, esė ar romano pastraipas? O galbūt atvirkščiai – neužbaigtų dainų žodžius transformavote į rašytinius tekstus?

Kelis esu – berods, trejetą eilėraščių, jei teisingai prisimenu. Jie praktiškai nepakeisti – tokie, kokie buvo užrašyti. Šiaip dainų tekstus stengiuosi griežtai atskirti nuo eilėraščių – tai tiesiog kitas žanras, su kitokiomis taisyklėmis ir kitokiais reikalavimais.

• Kurdamas pjeses galvojate tik apie sceną ar stengiatės išpildyti abu tokio teksto režimus: spektaklio ir spausdintino dramos kūrinio?

Galvoju tik apie sceną. Dažnai net įsivaizduoju konkretų aktorių, vaidinsiantį personažą, man taip lengviau.