1. Pirmas prisiminimas. Guliu lovelėje Kaune Žaliakalnyje, čiulpiu pieną iš žinduko, mane gėdina, jog esu per didelė gerti pieną iš buteliuko, o virš galvos radijas varijuoja džiazą. Atsimenu melodiją lyg vakar būčiau klausius. Tegu man neaiškina, kad džiazo mano laikais nebuvo.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdama kalbėti. „Pasitrauk iš čia”.
3. Gražiausias keiksmažodis. „Bijūnėli tu žalias” (pailginta „blia” versija).
4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinama. „Ji yra protinga” (seniai girdėjau).
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Susan Sontag
6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Norėčiau būti Hesės romano „Stepių vilkas” herojus-pasakotojas. Ne, nenorėčiau – liūdniausia, jog labai gerai jį suprantu.
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Kuriame nors iš nespalvotų dokumentinių filmų, kuriame nėra jokių sentimentų – tik reali ir tragiška būtis; beje, mėgstu rumunų, bulgarų, gruzinų, ypač lenkų  dokumentinius filmus.
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… Man trūksta laiko susipažinti su tuo, kas yra. Kartais jaučiuosi atsilikėlė iš paskutinio suolo.
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… Vytautės Žilinskaitės knygų; gaila, kad gyvenimo pabaigoje ji neteko puikiojo sarkastiško mąstymo…
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Queen – Bohemian Rhapsody.
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Labiausiai norėčiau atstatyti pelėdų skulptūras ant tvoros Kaune Žaliakalnyje prie buvusios Stepo Žuko meno mokyklos. Vaikystėje jos man gniaužė kvapą rūsčiomis snapų išraiškomis. Dabar snapai nubyrėjo, o kitos buvo nuskraidintos velniop. Nekenčiu miestų architektūros gadintojų.
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Jeigu pavyktų išmėžti „McDonalds” iš Gedimino prospekto ir atkurti buvusią saldumynų parduotuvę “Svajonė”, sėdėčiau ten nuo ryto iki vakaro ir šlamščiau pyragaičius užkąsdama keliais kilogramais saldainių nuo ryto iki vakaro. Kasdien. Net pamokas paruoščiau.
13. Mano nosis pakvaišta, kai… užuodžiu apsimetimo prieskonį.
14. Pirmą kartą pasimylėjusi, aš… Ne jūsų reikalas.
15. Klausimas, kurio visada vengiu. Klausimai nėra pavojingi – tik atsakymai.
16. Nė už ką negalėčiau… šokti su parašiutu per kokią nors kiaurymę – nė trijų metrų žemyn .
17. Jaučiuosi nuoga be… Žmonės visada nuogi, tik kažkodėl mano, jog aplinkiniai jų neperpranta.
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. „Ar negalėtum patylėti?” Ne, negalėčiau .
19. Lietuvoje baisiai pasigendu… mandagių žmonių Kaune.
20. Katarsis – tai… palikti namuose telefoną.

————————————————–

• Ar naujausia Jūsų knygą „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“ pataisė ar pablogino santykius su kolegomis? Kaip dėl tų, apie kuriuos rašėte? ,,Knygų mugėje“ pasirodė, jog visi gana meiliai būriavosi aplink.

Isteriškiausiai reagavo kolegos: jiems atrodė, kad juos įžeidžiau – taip dirba, taip stengiasi, o čia kažkokia višta postringauja, jog žurnalistika yra tendencingųjų menas. Tai labai nustebino, nes visiems visose redakcijose yra tekę atlikinėti užduočių. Ir ne pačių geriausių. Bet skaitytojai (greičiausiai žurnalistų aukos) reagavo kitaip: viena skaitytoja per knygos pristatymą Varėnos bibliotekoje pasakė: “Iki šiol maniau, jog žurnalistai yra tik pusiau žmonės. O jūs – beveik normali”.

• Esate gana aktyvi Facebook‘o vartotoja. Ką Jums, kaip rašytojai, suteikia ir kuo nustekena socialiniai tinklai?

Darbe labai pavargstu, nes nepajėgiu kiekvieną savaitę bendrauti su tiek daug žmonių ir pilti tekstus it būčiau kokia spausdinimo mašina. Išsenku nuo chroninio rašymo ir taip smarkiai traukia priešgyniauti arba kitus erzinti, jog spontaniškai iššaunu ką nors  facebooke – būsenas. Labiausiai nervina gerųjų tetučių buitiniai komentarai, nes tų būsenų pamušalas yra psichologinis, o ridikėlių ravėjimas man nerūpi.

• Ar Jums svarbu būt tarp kitų rašytojų? Ar pati jaučiatės priklausanti tam iš šalies uždaram literatūros „elitui“? Galbūt priešingai – tokios kompanijos noris šalintis?

Taip, man svarbu būti, nes esu filologė. Ir netgi humaniška. Iš charakterio to nematyti, bet skaitę mano knygas turėtų tai justi. Bet šiaip viena gyvenu labai gerai – geriau, nei kompanijoje. Priklausymas sąjungoms, kuopelėms, konkuruojančioms dėl vietos po saule grupėms ir grupelėms suteikia kitokių gėrybių – informacijos apie projektus, pažinčių su kitų šalių rašytojais etc. Irgi neblogas dalykas.