Nuotraukos autorius – Danas (Off To Somewhere)

1. Pirmas prisiminimas. Pirmieji atsiminimai turbūt stipriai susimaišę su tėčio filmuota medžiaga iš vaikystės, bet atsimenu, kaip „prižiūrėdavau“ mažesnį brolį, būdamas trejų. Visi pirmieji prisiminimai susiję su broliu – ir kelionė į gimdymo namus, ir vaikiškos lopšinės jam.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. „Ačiū“. Nors manau, kad išmokčiau natūraliai leisti suprasti savo dėkingumą kūno kalba, bet šis žodis mano aplinkoje turi didelę reikšmę.
3. Gražiausias keiksmažodis. „Ja – bitute“. Girdint mamą vaikystėje retkarčiais pasakant šį keiksmą jis skambėdavo labai gražiai, ir vis nesuprasdavau, prie ko čia ta bitutė.
4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. „Atsidavęs“, „inovatyvus“, „geras“.
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Pharell Williams. Man šis žmogus – įkvėpimas savo inovatyvumu, nesuvaldoma energija, muzikinėmis idėjomis, net kai kuriomis gyvenimiškomis idėjomis.
6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Gregoras Zamza iš „Metamorfozės“.
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Tarsem Singh filme „The Fall“ – tai istorija apie du pasaulius, iš kurių vienas yra laisvas ir fantastinis, o kitas – realus ir sunkus.
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… priverstų pasakyti „šito aš dar niekad nemačiau / negirdėjau“.
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… Anksčiau pavydėdavau kitų kūrėjų darbo, tačiau kai pradėjau labiau vertinti laiką, kurį praleidi kūrybiniame procese, kai pradėjau suprasti savo kūrybinį potencialą, suvokiau, kad pavydėti kito darbo yra absurdiška ir beprasmiška. Pavydas gali sugraužti kūrėją iš vidaus, reikia su tuo kovoti.
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Jei per mano laidotuves grotų Flying Lotus „You’re Dead“ albumas, būčiau labai dėkingas, nes, ko gero, dar klaidžiočiau limbo, o ši muzika nagrinėja pomirtinį gyvenimą, tad padėtų pereiti ten, kur reikia.
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. „Satta“ klubas Vilniuje.
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Kauno senamiestis su visomis savo kavinukėmis, valgyklomis, alėjomis ir medžiais.
13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… pažįstamą moteriškų kvepalų aromatą.
14. Pirmą kartą pasimylėjęs, aš… per daug galvojau.
15. Klausimas, kurio visada vengiu. Asmeninio gyvenimo klausimai.
16. Nė už ką negalėčiau… gyventi be kartais užeinančių vienišų savaitgalių, tokių, kur namai yra tvirtovė ir joks socialinis pasaulis nedomina.
17. Jaučiuosi nuogas be… savo akinių. Niekad neleidžiu niekam jų liesti, ir tikrai, be jų jaučiuosi nuogesnis nei be rūbų.
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. „Būk autoritetu“. Autoritetu galima stengtis būti 24/7, bet niekas tavęs nepriims kaip autoriteto, jei nebūsi paprastas, toks, koks esi. Žmonės autoritetus išsikelia patys.
19. Lietuvoje baisiai pasigendu… Vidurio rytų muzikos ir virtuvės. Vilnius tampa vis atviresnis užsienio virtuvėms bei tradicijoms, tačiau norėčiau klausant persiškos muzikos valgyti Ash-e anar. Taip pat naujų žmonių savo socialiniame rate.
20.  Katarsis – tai… aukščiausia įmanoma mąstysenos būsena. Galiu didžiuotis, kad keletą kartų esu pajutęs katarsį.

————————————————–

• Ar kurdamas sąmoningai galvojate apie klausytoją?

Klausytoją savo kūrybiniame procese matau iš keletos perspektyvų. Pirmoji, dažnai lendanti į galvą kaip įsibrovėlis, yra ateities klausytojo nuomonė ir emocija, išgirdus kūrinį, prie kurio dirbu. Įsivaizduoju, kaip statistinis klausytojas priims mane, ir dažniausiai tos mintys būna optimistiškos, įkvepiančios, net neracionalios. Kitas įsivaizduojamas mano klausytojas būna konkretus asmuo, kuriam rašau – tada muzikoje ar tekste slepiu žinutes, istorijas ir galvoju būtent apie jį. Abu šie teoriniai klausytojai dalyvauja mano kūrybiniame procese gana dažnai, tačiau stengiuosi jiems neleisti blaškyti darbinio momento.

• Kokią įtaką metai ,,Ąžuoliuke“ ir Tele Bim Bam turėjo dabartinei kūrybai? Kaip dėl muzikos teorijos išmanymo? Tai praplečia ribas ar priešingai – tam tikrais atvejais riboja fantaziją?

Tele-Bim-Bam daugiau įtakos turėjo bendram supratimui apie atlikėją ir elgesį scenoje, koncerto etiketą, požiūrį į techninį personalą. Būnant scenoje nuo trijų metų pamatai, ko gero, visus įmanomus scenos ir užkulisų variantus. Ąžuoliukas ir muzikos teorija iš esmės davė labai galingus įrankius darbui, išlavino klausą garsams ir estetikai. Teorijos žinojimas dabar daugiau pasireiškia grupės „Without Letters“ kūrybiniame procese, nei mano paties asmeniniame darbe, ir nors kartais sunku atsikabinti nuo vakarų muzikos taisyklių, vertinu šiuos įrankius kaip didelį privalumą.

• Maloniausias garsas ar garsų sąskambis?

Darbas su Vytautu Miškiniu padarė didelę įtaką, ir dabar labai vertinu disonuotus sąskambius. (prof. Miškinio mėgstamiausias intervalas – sekunda) Vertinu natūralius garsus, kontaktą su medžiu, metalu, „šaltas“ ir „šiltas“ perkusijas iš visų pasaulio kraštų. Dievinu ritmišką neritmiškumą (pavyzdžiui, šiuolaikinius šokių muzikos atlikėjus iš Angolos, kuriančius neritmišką Kuduro ir Tarraxinha), vis labiau atsigręžiu į vokalinius ansamblius, ypač chorus.