Nuotrauka iš asmeninio archyvo

1. Pirmas prisiminimas. Berlyno sienos griūtis (buvau Rytų Berlyno pusėje).
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. Draugystė.
3. Gražiausias keiksmažodis. Antipiderastas.
4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Pareigingas, simpatiškas, laukiamas.
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Rusijos aktorė F. Ranevskaja.
6. Romano veikėjas, kuriame regėjau daug savęs. F. Dostojevskio romano „Idiotas“ pagrindinis herojus kunigaikštis Myškinas.
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. L. Viskončio filme „Šeimos portretas interjere“.
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… Filmo apie mano bendruomenę, kuriam nebūtų taikomas „N-14“ apribojimas.
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… dviratį.
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Gloria Gaynor „I will Survive“
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Kavinė „Akimirka“ Gedimino prospekte.
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. LR Seimas.
13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… gerus kvepalus.
14. Pirmą kartą pasimylėjęs, aš… Neatsakysiu, klausimas pernelyg asmeniškas.
15. Klausimas, kurio visada vengiu. „Koks jūsų šeimyninis statusas?“
16. Nė už ką negalėčiau… sumeluoti sau.
17. Jaučiuosi nuogas be… kelnių.
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. 1995 m. policijos pareigūnė patarė persikelti į rajoną, kuriame „gyvena daugiau menininkų“, kad išvengčiau priekabiavimo dėl seksualinės orientacijos.
19. Lietuvoje baisiai pasigendu… LGBT* draugiškų vietų ir kavinių, dirbančių dienos metu.
20. Katarsis – tai… Deja, dar nepatyriau.

————————————————–

• Baigėte garso režisūrą Sankt Paterburge ir dirbote Lietuvos kino studijoje. „Pasivaikščiojimuose“ su Ryčiu Zemkausku režisierius Šarūnas Bartas teigia, jog garsas kine pasiekė tokį lygį, kad daugiau jo tobulinti nebereikia – žmogus inovatyvesnių garso detalių net nebeužčiuoptų. Ką apie tai manote?

Turėjau galimybę kurti Š. Barto diplominio filmo garso takelį. Jo reiklumas garso takelio kokybei jau tada buvo stebėtinai didelis. Tikiuosi, jog režisierius liko patenkintas mano darbu. Pripažįstu šiuolaikinių technologijų platesnes galimybes įrašyti garsą tiesiogiai filmavimo aikšelėje, bet kartu ilgiuosi ir papildomų  stiliaus atspalvių, kuriuos buvo galima sukurti studijoje.

• Ne paslaptis, kad lesbietiški santykiai populiarioje kultūroje konstruojami patraukliau nei santykiai tarp gėjų. Lesbietiški santykiai viešajame diskurse dažnai stereotipiškai pristatomi kaip lengvabūdiški pasmalsavimai, kuriais susivilioja net ir heteroseksualios moterys. Turint omeny, kad išvystame vis daugiau filmų LGBT tema, ar jiems pavyksta išvengti tokio primityvaus šios temos vaizdavimo? 

Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu atsiranda vis daugiau drąsių ir kūrybingų režisierių, kurie eina ne primityviu tos pačios lyties porų santykių vaizdavimo keliu, o bando atvirai kalbėti apie šiuos santykius ir juos vaizduoja tokius, kokie jie yra, o ne tokius stereotipiškus, kokius nori matyti heteroseksuali visuomenės dauguma. Tomo Fordo „Single Man“ atspindi pažangiąją tendenciją.

• Prisidėjote prie 1994 metais pasirodžiusio žurnalo gėjams „Amsterdamas“ veiklos. Kaip tokį leidinį įsivaizduotumėte šiandien? Ar interneto amžiuje jis vis dar būtų aktualus ir įmanomas?

Kalbant apie „Amsterdamą“, šiandien šį leidinį skirčiau LGBT* žmonių gyvenimo vaizdavimui. Galbūt tai būtų priedas apie šios bendruomenės atstovus. Tačiau šio žurnalo turinio užpildymas ir šiandien būtų problematiškas, nes atvirų herojų tokiam žurnalui nepakaktų.