Dalia Staponkutė

11208632_10153276194028181_6375296560161470632_n

NUOTRAUKOS AUTORIUS – BENEDIKTAS JANUŠEVIČIUS

  1. Pirmas prisiminimas. Fizinis skausmas nuo dusulio (vaikystėje daug sirgdavome plaučių uždegimais).
  2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdama kalbėti. ,,Nutilki“.
  3. Gražiausias keiksmažodis. ,,Žalia rūta“.
  4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinama. ,,Tavęs labai trūksta“.
  5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Baba.
  6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Nematau romanuose, bet kelionių esė – Bruce Chatwin.
  7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Woody Allen’o komedija.
  8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, aiškiau parodančio, kad Lietuva seniai – pasaulio tauta.
  9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… tai, ką kuria Šarūnas Bartas.
  10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Geraldo Jankausko (kadaise – Bix’ų) saksofonas.
  11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Sirijos Palmyra.
  12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Lietuviška sodyba.
  13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… pinavijas.
  14. Pirmą kartą pasimylėjusi, aš… supratau, kad antra pusė išsigando.
  15. Klausimas, kurio visada vengiu. ,,Kuo dirbate?“
  16. Nė už ką negalėčiau… nukirsti paukščiui galvos.
  17. Jaučiuosi nuoga be… tylos.
  18. Absurdiškiausias gautas patarimas. ,,Turi rinktis vieną pusę“.
  19. Lietuvoje baisiai pasigendu… žmonių gatvėse.
  20. Katarsis – tai… graikiškas žodis, reiškiantis atsiribojimo laisvę.

————————————————–

  • Ar yra koks nors kūrinys, kurį norėtumėte išversti, bet žinote, kad dėl kultūrinių skirtumų ar, pavyzdžiui, kalbų nesuderinamumo, šito atlikti nepavyktų?

Geras klausimas. Jis, beje, politinis. Vertimas – tai savotiška politika. Šiuolaikiniame globalizacijos virsme norėčiau versti tai, ko, deja, negaliu išversti, nes nežinau kalbų. Nežinodama kalbų, esu barbarė Kitam žmogui. Kažkuria prasme, tokia ir liksiu, nes nebeturiu gyvenimo laiko prašnekti, tarkime, urdu arba hebrajų kalba, ir versdama jų autorius pranešti kažką kita, nei šiandien praneša ginklai ir technologijos. Šiuo metu įdomu būtų versti pakistaniečio sufijaus Abdaal Belos Mahometo žinia Kristui arba Izraelio poetės Dahlios Ravikovitch, kurią jos vyriausybė kadais kritikavo esant nepakankamai patriotiška, egzistencinę poeziją. Iš tikro, šiandien labiausiai neišverčiama prasmė – tai taikus kultūrų sambūvis, kad ir kaip aptakiai tai skambėtų. Ne, nėra neišverčiamų viena į kitą kalbų. Kultūros nesusikalba todėl, kad maža gerų vertimų. Šito nepakanka globaliu mastu. Dabar nesusikalba vis didesni regionai. Kultūrą monopolizuoja vyriausybės, kariniai blokai ir religinės organizacijos. ,,Mažosios“ kultūros vis dažniau reikalingos tik tam, kad pritartų bendram chorui. Blogiausia, kad per galingą chorą jos nebegirdi ir viena kitos. Likimas man skyrė gyventi tarp dviejų nedidelių Europos šalių – Lietuvos ir Kipro. Tai – šalys, per kurias Vakarų kultūra ir politika skverbėsi/iasi į Rytus. Šalys – filtrai, nors ir labai skirtingi. Joms tenka sugerti nepakeliamai daug, todėl dažniausiai jos pasiduoda ir renkasi palaikyti ,,didžiają jėgą“, užuot puoselėjusios savo nepriklausomybę. Ta pati situacija – ir literatūros vertimuose. Verčiame tai, už ką mums moka, nes mūsų leidyklos kitokių vertimų priimti neįstengia. Tai – dauguma – ekonomiškai stipresnių šalių literatūra. Tad tenka kalbėti ne apie kultūros, o politikos, kaip jūs sakote, – nesuderinamumą.

  • Viename interviu, kalbėdama apie vertėjos darbo specifiką, minėjote nesibaigiančius klausimus sau pačiai vertimo metu, o taip pat – užplūstančią nuostabą arba prieštaravimus, iškylančius, nesutinkant su autoriaus nuomone. Kaip vertinate savo pačios knygų vertimus į kitas kalbas?

Viskas ateina per nuoseklų darbą. Kuo daugiau verti, tuo geriau verti ir t.t. Pagaliau – kartais geriau, kad vertimas nebūtų kaip originalas, nes tai gali užgožti autoriaus balsą ir mintį. Vertime geriau palikti kuo daugiau autoriaus, juk vertimas neretai parodo, kokie jo trūkumai, ne tik privalumai. Aš pradėjau literatūros vertimus nuo ,,graikiškojo Everesto“—Niko Kazantzakio kūrybos, padėjusios pagrindą naujajai graikų kalbai. Tada, ėmusi versti šį autorių, jau laisvai kalbėjau graikiškai. Jis išmokė mane dirbti – kasinėti visomis kryptimis, įtempus klausą, kol nerandi aitikmens. Literatūroje, sakydavo Kazantzakis, visi esame amatininkai, nes kalba yra neišsemiamas gėris, o tobulėjimo galimybės beribės. Mano tekstų ir knygų vertimai į kitas kalbas buvo, aišku, geri, jei kalbėti apie skaitytojų reakcijas. Kad tik jų būtų… Tai – įvykis. Štai vokiečiai pavadino mano knygą ,,Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“—europietiška, rusams ji pasirodė nuotaikinga dėl nuolatinės, joje reiškiamos abejonės. Patirtis su kitomis kalbomis parodė, bent man, kad geriau vertimas tebūnie lėtas, apgalvotas—nereikia savo knygų skubėti versti, tegu susiguli ir subręsta…

  • Kaip dėl minties, kad ,,kaip ir gyvenime, literatūroje graikai – amžini anarchistai“? Ar 2015-ųjų metų kontekste, kai graikus Europa verčia būti vis mažesniais anarchistais, tai kaip nors juntama literatūroje ir literatų bendruomenėje?

Turite omenyje, kad rašytojams kažkas draus kritiškai žvelgti į Europą? Neliks žodžio laisvės kaip visose ,,griežtose sąjungose“? Šito, tikiuosi, nebus. Be to, Europoje atsiranda kitų, dar aštresnių problemų. Žinoma, kad politiniai bangavimai daro ir darys įtaką literatūrai, ir kuo jų daugiau, tuo literatūra būna geresnė.  Literatūrai ir menui reikia dramos. Nebent tautos dvasia užgęsta. Ar tai įmanoma, kol gyvena bent vienas rašytojas? Nei Europa, nei Amerika, net karinė diktatūra, graiko (nei lietuvio) prigimties nepakeis. Kiekvienas graikas nuo pagoniško mito laikų, žino, kad Europa yra ,,sugundyta ir pavogta“. Tai – mitologinis personažas, kuris apie tai primiršo. (Pamenate nuotaikingą mitą apie jaučio pavogtą gražuolę Europą?). Jei kalbėsime apie ES kaip ekonominį darinį, tai visa, kas vyksta Graikijoje, Kipre, Ispanijoje, Italijoje, o taip pat – ir Baltijos bei kitose Vidurio Europos šalyse, ta jaunimo bedarbystė, tas, sakyčiau, neetiškas pinigų siūlymas valstybėms už nepakeliamus jų žmonėms procentus, – visa tai yra Europos biurokratijos ir meritokratijos silpnoji grandis, Europos galių ,,pavogimas“. Šiandien visa rizika – vargano skolininko pusėje. Kodėl taip turėtų būti, kai kalbama apie valstybių, tautų ir kultūrų išlikimą, jų skirtumų puoselėjimą? Kam skolinti/s, jei tokia baimė rizikai? Tai silpnina valstybes, jos nebeįstengia apginti savo piliečių ir t.t., ir pan. Tai – ne ekonominiai ir teisiniai, ir anaiptol ne vienos ar dviejų ,,skolingų“ vlastybių klausimai ir problemos. Tai – moraliniai-etiniai ateinančios (iš anksto ,,praskolintos“) kartos klausimai, skambantys šiandien tarptautiniu mastu, ekonomikos mokslo auditorijose ir jaunųjų finansininkų diskusijose. Be abejo, arba – pirmiausia, tai atsispindės literatūroje. Ne tik Graikijos.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s