Algirdas Davidavičius

12544164_10206963537585261_1318682865_o

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

  1. Pirmas prisiminimas. Aš stoviu parke ir laikau plastikinę mėlyną žuvį besivartančiomis akimis (maždaug antri gyvenimo metai).
  2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. „Paklausyk!“
  3. Gražiausias keiksmažodis. Kerfuffle (nuo škot. gėl. „painiava“).
  4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Žinąs, atkaklus, žmogmilys.
  5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Baruchas Spinoza.
  6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. K. iš Fr.Kafkos „Pilies“.
  7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Tarkovskio „Soliaris“.
  8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… suteiktų stiprų, moraliai kaltinantį galinguosius balsą ekonomiškai nebenaudingiems, nužmogintiems šio ir daugelio kitų kraštų žmonėms, ypač brandaus amžiaus benamiams.
  9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… I.Illich’o „Deschooling society“ ir P.Freire’s „Pedagogy of opressed“.
  10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Keith’o Jarret’o atliekamos J.S.Bacho „Goldbergo variacijos“ (klavesinas).
  11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Mano gimtieji namai Tilto g. Vilniuje, vietoje kurių dabar stovi Kongresų rūmai.
  12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. ŠMC kavinė Vilniuje, Vokiečių g.
  13. Mano nosis pakvaišta, kai… užuodžiu feromonus.
  14. Pirmą kartą pasimylėjęs, aš… jaučiausi visai kitaip, nei tikėjausi.
  15. Klausimas, kurio visada vengiu. Kodėl iki šiol nevairuoju.
  16. Nė už ką negalėčiau gyventi… nedemokratinėje Lietuvoje.
  17. Jaučiuosi nuogas be… drabužių, savaime suprantama.
  18. Absurdiškiausias gautas patarimas. Tapti tiesioginės rinkodaros pardavėju (prekiauti vitaminais piramidinėje pardavimų schemoje), kurį gavau iš ypač patrauklios moters jai nusišypsojęs kavinėje.
  19. Lietuvoje baisiai pasigendu… intelektualios kairiosios spaudos/medijos.
  20. Katarsis – tai… patirti savo ir kitų mirtingumą ir trapumą begalinės Tikrovės akivaizdoje.

————————————————–

  • Susidaro įspūdis, jog filosofija, kaip grynoji disciplina, bus išstumta iš universitetų programų sąrašo. Ji veikiau integruosis į kitas, aktualesnėmis laikomas studijas, taps tarpdisciplininių programų dalimi. Kiek, jūsų nuomone, svarbus tradicinės akademinės filosofijos savarankiškumas? Ar ji nenukenčia nuo universitetų rinkodaros siekių?

Įspūdis bendrai klaidingas, nes akademinė, o ir šiaip už-akademinė teoretizuojanti filosofija kaip sokratinė Tikrovės pažinimo ir interpretavimo pastanga visuomet liks šios rūšies (homo sapiens) patirties dalis. Ką mes dabar matome, tai neoliberalius bandymus įvairiai pritaikyti filosofiją „rinkos poreikiams“, tad plečiasi įvairūs taikomosios filosofijos (filosofinių argumentų, teorinių aiškinimų panaudos kitoms veikloms pagrįsti, paaiškinti ir pateisinti) laukai, pavyzdžiui, susiję su dabar investuotojų mėgiama „didžiųjų duomenų“ ir „kūrybos“ ekonomika. Kadangi vakarų filosofija yra sena ir įvairialypė disciplinuoto mąstymo tradicija, joje visuomet galima atrasti, išplėtoti ir pritaikyti dabarties, konkrečių grupių poreikiams teorinio (apibendrinto) aiškinimo elementus, kurie suteiktų kažkokios suvokiamos prasmės tam, kas tiesiogiai vyksta, norima, kad vyktų, kas patiriama ir kas pageidaujama ir t.t. – tačiau lygiai taip pat filosofavimas lieka visiems prieinama bent pabandyti dabarties esamybių kritika ir alternatyvų analizė.

  • Atrodo, jog dauguma intelektualų išsiskiria savo kairiosiomis pažiūromis. Ar tai – išsilavinimo įskiepytas humanizmas, empatija kitam ir kritiškumas vartojimo principams, pasaulį dalijantiems į laimėtojus ir nevykėlius?
    O gal priešingai – tai susiję su akademinės bendruomenės būvio gerinimu, į užribį stumiančia finansine intelektualų padėtimi?

Klausimas kiek prieštaringas, nes juk atsidurti užribyje nereiškia jokio „gerinimo“, tiesa? 🙂 Žinoma, akademinė (ir apskritai pedagoginė) veikla yra ekonomiškai skurdi Lietuvoje, palyginus su kitur ES, net Lenkijoje, stebimais standartais – ir tendencijos nepaguodžiančios, skatinančios aktyviai mąstyti, ieškoti alternatyvų esamai padėčiai. Kol kas akademiniai darbuotojai, palyginus ypač su pradinės ir vidurinės grandies pedagogais, niekaip negina savo teisių vis labiau komercialėjančių aukštųjų mokyklų atžvilgiu. Nežinia, ar ir susitelks aiškesniam protestui ir bendram interesui ginti. Dėl to norėčiau pagrįstai paprieštarauti Jūsų klausimo formuluotei – nėra taip, kad „dauguma intelektualų“ yra sąmonginai kairių pažiūrų. Veikiau priešingai, jei kalbėtume apie „daugumą“ – taip Lietuvoje ir kitur Pabaltyje yra dėl visuomenės sunkiai įveikiamų istorinių priežasčių, dėl kurių pasaulėžiūrinis ar ypač pilietinis kairumas paviršutiniškai ir populiariai yra suvokiamas beveik kaip etninio valstybingumo išdavystė. Tad „dauguma“ yra veikiau atsidavusi arba neprieštaraujanti etninio nacionalizmo diskursams, kurie lieka svarbi vietos gyvenimo ašis. Kartais ta ašis pateikia labai keistų viešų pozicijų, kaip pavyzdžiui, Drąsos Kelio istorija, kartais tai gerai atpažįstamas „kraujo ir dirvos romantizmas“ – bet būtent šis diskursas, o ne koks sudėtingesnis liberalumas ar juolab kairumas (o radikalaus kairumo iš vis praktiškai nėra) yra labiausiai matomi. Būti sąmoningai ir atvirai kairiu Lietuvoje yra tuo tarpu užtikrinta socialinė, profesinė ir kitokia rizika šioje visuomenėje, tai toli gražu nėra „tinginio pasirinkimas“ – už tai tenka mokėti nemenką žmogišką kainą, kuri, bijau, gali reikšti ateityje ir emigraciją. Jokios aiškiai kairiosios politinės partijos nėra, profesinės sąjungos merdi ir yra dar labiau silpninamos, visi, kas galėjo aktyviai politiškai priešintis esamam status quo yra emigravę arba netekę pilietinio aktyvumo kartu su ilgalaikiu nedarbu – tad gal Jūs teisus dėl to, jog kairumas yra bent jau minimalus etinis komfortas prieštarauti esamai galiai ir jos neišvengiamam neteisingumui, empatinis protavimas ir solidarumas ekonominio, politinio ir socialinio silpnumo sąlygomis.

  • Šių dienų mąstytojas Alain de Botton vienoje TED kalbų kritiškai atsiliepia apie sėkmės kultą. Jis teigia, jog šansai tapti turtingu ar žinomu tokie pat kaip ir, pavyzdžiui, XVII amžiuje. Kita vertus, medijos kuria įspūdį, kad tam teužtenka keleto šviesių ir inovatyvių idėjų, jaunatviškos energijos ir „Tu pats savo likimo šeimininkas“ – toks leitmotyvas skamba visoje šiuolaikinėje (ne)sėkmės kultūroje. Ką apie tai manote jūs?

De Botton’as iš esmės teisus ir sudaro malonų paradoksą pats būdamas „hipsteriškai“ sėkmingas – parduodamas savo knygas ir video-medžiagą pavyzdžiui, Tačiau tai istoriškai sena tema – apie tai pradėjo kalbėti dar stoikai vėlyvojoje Antikoje, kuomet iro senesnės gentinės gyvensenos ir paprotiniai aiškumai. Dauguma dalykų, teigia jie, jei tik atidžiau pažvelgtume, vyksta be mūsų sąmoningos valios, tad vargu ar galime būti laimingi, siedami su tuo, kas nuo mūsų praktiškai nepriklauso – o tai, kas nuo mūsų priklauso, mums privalu įvaldyti, jei norime pasiekti bent asmeninės pusiausvyros pojūčio. Kaip paaiškėjo, ne tiek daug kas yra mūsų sąmoningos valios ribose – mūsų psichologinės reakcijos (ir tai nevisos), mūsų sąmoningi sprendimai, pritarimas arba ne mūsų potyriams ir impulsams, pan. Viskas kitka – pradedant nuo mūsų kūno savybių, socialinių santykių ir baigiant turtu ar statusu – praktiškai nėra mūsų sąmoningos valios dalis. Šiuo požiūriu šis filosofijos populiarintojas (de Botton’as) yra visiškai teisus. Tai, kad jis sulaukia savo auditorijos, reiškia, jog stoikų kelti klausimai grįžo – dabartinė gyvenimo sistema mums daug mažiau prasminga ir prieinama, nei kelioms senesnėms kartoms nepaisant jos teikiamų bei deklaruojamų galimybių mūsų gyvenimus plėtoti. Čia tik lieka svarbi šio valios kuklumo ribos problema: kaip nepasinerti į pasyvią rezignaciją, atsisakymą spręsti ir veikti? Kokie etiniai tikslai padėtų man prąsmingai naudoti savo ribotą valią ir ribotus, netvarius gyvenimo resursus? Yra eilė stoicizmu grįstų šiuolaikinės psichologinės terapijos krypčių, pavyzdžiui, racionali-elgesinė terapija (REBT) arba priėmimo-įsipareigojimo terapija (ACT), kurios atrodo gana geras vaistas kapitalizmo neišvengiamai kiekvienam keliamai „lūzerio depresijai“ gydyti – bet tiek stoikai, tiek de Botton’as yra teisūs sakydami, kad užtektų pasvarstyti vien klausimą, kas iš tikro priklauso nuo asmens, jau vien tai „gydo“. Aš pats taip pat grįžau prie stoicizmo studijų ir vadinčiau save stoicistiniu marksistu ar marksistiniu stoiku (o stoicizmas yra turtinga ir sena praktinės filosofijos tradicija, kuriai perprasti, pritaikyti užtektų viso asmens gyvenimo 🙂 ).

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s