Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

1. Pirmas prisiminimas. Tamsus vakaras vienkiemyje, suaugusieji prie stalo kalbasi apie mišką, šernus, briedžius, vilkus, o aš sėdžiu prie krosnies su pripučiamu kamuoliu rankose. Ant to kamuolio – žemėlapis, kuriame nupiešti žvėrys, gyvenantys skirtingose planetos dalyse. Mane apima siaubas.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdama kalbėti. Vabuols – man jis juokingas, kai ištariu; o šiaip esu tylėjusi paromis – be žodžių įmanoma susikalbėti, žmonės bendrauja ne tik balsu.
3. Gražiausias keiksmažodis. Bledė – tinka bet kuriai lyčiai.
4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Ne veltui gyvenanti.
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Elena Ferrante.
6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Mano pačios sukurta veikėja – Ada.
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Érico Rohmero „La collectionneuse“.
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… būtų ne „kaip lietuviškas, visai neblogas“.
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… Facebooką.
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Tyla. Likę gyventi tegul guodžiasi, kaip tik gali, ir klauso savo mėgstamos muzikos.
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Sodyba Žemaitijos kaime.
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Vilniaus Bernardinų sodas.
13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… marihuanos dūmą.
14. Pirmą kartą pasimylėjusi, aš… neturėjau, su kuo palyginti, todėl laukiau, kas bus toliau.
15. Klausimas, kurio visada vengiu. „Kaip tu gali taip galvoti?“
16. Nė už ką negalėčiau… įsidarbinti teatre aktore.
17. Jaučiuosi nuoga be… varžančių kūną nepatogių drabužių – ir tai geras jausmas.
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. „Mokykimės neįsižeisti!“
19. Lietuvoje baisiai pasigendu… nuosavo buto.
20. Katarsis – tai… suvokimas, sąmonės nušvitimas, dvasinis apsivalymas, drebulys ir troškulys, juokas ir ašaros vienu metu. Esu patyrusi tai vietoje, iš kur yra kilęs šis žodis, – teatre.

————————————————–

• Viename tinklaraščio com įrašų teigiate, kad jaunam kūrėjui lengva imti galvoti, jog litmenio ar šatėnų turinys – šiuolaikinė lietuvių literatūra. Tuomet kas gi yra ta šiuolaikinė lietuvių literatūra, jei jos kultūrinėje spaudoje beveik neaptinkama? Ar jūs pati, gyvendama Australijoje ir inicijuodama nepriklausomus projektus, nesijaučiate išstumta iš „oficialiai pripažintos“ literatūros grietinėlės?

Jūs čia žongliruojate kažkokiais „oficialiai pripažintais“ terminais. Tarsi „kultūrinė spauda“ būtų litmenis ir šatėnai, o „literatūros grietinėlė“ – kas? – Rašytojų sąjungos chebra? Kaip jie gali mane priimti, jeigu nepareiškiau noro būti jų dalis? Geografinis atstumas čia neturi reikšmės. Šiuolaikinės lietuvių literatūros siūlau ieškoti knygų lentynose, o ne kokybės kartelę seniai nulaužusiuose leidiniuose. Bet dar išmintingiau būtų nesirūpinti, kokios tautybės yra literatūra, kad tik ji įkvėptų kurti ir gyventi. Gera literatūra, kaip ir kultūrinė spauda, yra be geografinių ar politinių sienų.

• Kokie buvo 2015-ieji metai jūsų leidyklai „Jovaro tiltai“? Ar pavyko atrasti tų darbščių autorių, kokių ir ieškote?

Kandidatų buvo, tačiau mums pasirodė, kad jiems dar per anksti tapti autoriais. Bet mes patys buvome darbštūs ir parengėme spaudai dvi knygas (romaną ir knygą apie rašymą). Taip pat pradėjome leisti internetinį sezononį ziną „Jovarai“, per kurį bendraujame tiek su skaitytojais, tiek su potencialiais knygų autoriais – auginame savo auditoriją. Kol kas viskas puikiai sekasi – turime ką atsivežti su savimi į Knygų mugę.

• Lietuvoje, ypač pastaruoju metu, daug kalbama apie menką valstybės dėmesį kultūrai ir itin skurdžią finansinę paramą. Kita vertus, Nobelio literatūros premijos komisijos nario H. Engdahlio nuomone, autentiška literatūra gimsta būtent iš stygiaus, dažnai gana absurdiškų ir neliteratūriškų patirčių, dirbant netgi juoduosius darbus. Kitaip tariant, kai jėgų ir laiko literatūrai atsiranda net po klerko ar padavėjo darbo dienos ir tiesiog neišeina nerašyti. Kokia jūsų pozicija?

Kadaise filosofas Juozas Girnius bandė paaiškinti, kodėl pokario egzode neatsirado stiprių autorių. Jo hipotezė buvo, kad lietuviai neturėjo laiko kurti, privalėdami pragyvenimui dirbti fabrikuose, viešbučiuose ir pan. Bet štai sužinai apie to paties laikmečio, panašaus likimo lenkų rašytojo Witoldo Gombrowicziaus sunkų gyvenimą išeivijoje, paskaitai jo kūrybą, dienoraščius… Tai pasaulinio lygio autorius! Dėl lietuvių peršasi kita hipotezė. Jie mažai kūrė tikrai ne dėl materialinio stygiaus. Visai sutikčiau su Engdahliu, kad stygius, ar bent jau asketiškas gyvenimo būdas, tikrai gali sutelkti į kūrybą, o pašaliniai darbai tikrai dovanoja gyvenimo patirties, išgyvenimų, leidžia geriau pažinti žmogų. Ko gi stigo ir tebestinga lietuviams? Didelių asmenybių su didele aistra kūrybai ir aukštu intelektu. Esame maža tauta, tad nenuostabu, kad tokių žmonių mūsuose statistiškai randasi mažiau, negu didžiųjų tautų kultūrose. Be to, mūsų literatūros tradicija daug silpnesnė. Štai skaitau šiuolaikinės italės romaną, kuriame ji pasakoja apie Neapolio priemiesčių vaikystę: mergaitė iš prasčiokų šeimos jau vidurinėje mokykloje mokosi lotynų kalbos, vėliau – graikų, skaito klasiką originalo kalbomis, o kur dar turtinga italų literatūros tradicija, aukšta kūrinių kokybė, minties raiška… Ir visa tai sugeriama, galima sakyti, su pienu, nesąmoningai, kaip savaime suprantamas dalykas. O ką mano karta su pienu įsisavino? Sovietinį požiūrį į kultūrą ir apskritai kūrybą. Toji karta ir vyresni – subrendę sovietuose – šiuo metu vadovauja kultūros politikai, redaktoriauja leidiniuose. Ši karta nežino, ką gali duoti visuomenei, tik nori išlaikyti menininko autoritetą ir būti išlaikoma valstybės. Ji nemoka kitaip. Žinoma, bus ašarų ir dantų griežimo, pykčio ir kaltinimų, bet toks požiūris į kultūrą negali užkabinti auditorijos. Todėl investuokime į ateitį, į dabarties kartą, kuri mokosi, dirba ir kaupia jėgas kūrybai. Aš skaitau naujus kultūrinius leidinius, ir jų vis daugėja.