Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

1. Pirmas prisiminimas. Medinis arkliukas – viena pirmųjų tėvų dovanų. Mano Rosebud.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. Tyla.
3. Gražiausias keiksmažodis. Nitwit.
4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Mąslus, juokingas, garbingas.
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Peteris Cookas.
6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Adrianas Leverkiūnas iš Tomo Mano „Daktaro Fausto“.
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. „Švilpiko diena“.
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… būtų nuoširdus.
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… Stanley Kubricko „Barry Lyndon“.
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Rory Gallagher – „Rory Gallagher“ (1971).
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Ne vieta, bet su vieta susijęs judėjimas – Vienos ratelis.
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Panevėžio Laisvės aikštė.
13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… seną knygą.
14. Pirmą kartą pasimylėjęs, aš… pradėjau mokytis iš klaidų.
15. Klausimas, kurio visada vengiu. „Kaip tau sekasi?“
16. Nė už ką negalėčiau… nustoti juokauti.
17. Jaučiuosi nuogas be… nemeluosiu, be telefono.
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. „Nekreipk dėmesio į kritiką.“
19. Lietuvoje baisiai pasigendu… konkurencijos.
20. Katarsis – tai… jausmas, kuris užplūsta po parašyto savo teksto ar perskaityto svetimo.

————————————————–

• ,,Koks tu tada apžvalgininkas, jei negali pasakyti, kad kažkas yra išpuvusiais dantimis, storas ar sukruštas leftistas?“ – viename savo straipsnių ironiškai klausiate. Visgi tokio kietakaktiškumo nevengia ne tik nišiniai ar radikalūs autoriai. Panašų kalbėjimo pobūdį yra įvaldę ir plačios auditorijos sekami Algis Ramanauskas ar Andrius Užkalnis. Kartais atrodo, kad didelė dalis jų skaitytojų susivilioja tekstu kaip pasibadymo pirštais fetišu. O tokia „publicistinė egzekucija“ palaipsniui ir turinį daro pakankamai vienakryptį ir siaurai kategorišką. Ką manote jūs?

Nemanau, kad yra kažkoks netinkamas publicistikai stilius. Problema, manyčiau, yra ta, kad socialinė kritika dažnai perauga į asmenines ambicijas ir vulgarų pasityčiojimą. Algis Ramanauskas, mano manymu, yra vienas geriausiai rašančių ir lakiausią vaizduotę turinčių publicistų. Neabejotinai intelektualus žmogus, kuris turi labai aiškią pasaulėžiūrą ir emocingai reaguoja į kvailą agresyvumą. Tikrai nepretenduoja nurodinėti, kaip ir kokiu stiliumi turėtų rašyti publicistai, bet pats skatinu pagarbesnį toną. Vien dėl to, kad rašau skaitytojui, kurį gerbiu ir laikau tokiu pat protingu dialogo partneriu. Mano tikslas – išvesti jį bent  trumpam į filosofinio klausimo lauką, pateikti kritiką tiems reiškiniams, kurie daro neigiamą įtaką visuomenei, kurie kartais lieka nepastebėti ar tinkamai neaprašyti viešojoje erdvėje. Pastaruoju metu vis daugiau akcentuoju užsienio politikos temas ir bandau per jas atvesti ir prie politinės filosofijos klausimų. Gerų komentatorių netrūksta, tik būtų neblogai, kad tas pagrindinis agresyvus stilius nebūtų dominuojantis, o rašymas ir komentavimas būtų ne tik pramoga, bet ir socialinę atsakomybę skatinantis procesas.

• Viename pokalbių esate save įvardijęs kaip „opinionator“. Panašu, kad iš tokio žurnalisto daugiau nei iš kitų tikimasi solidumo – nekintančios ir užtikrintai atstovaujamos nuomonės bei „vientiso naratyvo“ tekstuose. Ar tai nevaržo? Ar yra tokių straipsnių, kuriuos vėliau gailėjotės parašęs per daug skubotai ?

Aš niekada neturėjau tikslo išsaugoti vientisą naratyvą. Tai būtų arba neįtikėtino stabilumo, arba neįtikėtino fanatiškumo požymis. Mano politinės, socialinės, filosofinės pažiūros kinta ir tai turėtų būti pastebima tekstuose. Išlieka tik objektyvumo ir sąžiningumo sau poreikis. Žinoma, tam tikros pažiūros pasikartoja tekstuose. Yra teiginių, kurių teisingumą ginu ir ginsiu nuolat. Visa tai, kas susiję su asmens laisve, demokratija, žmogaus teisėmis. Dėl skubotų straipsnių ar komentarų … Sunku įvardinti konkrečius atvejus, bet manau, kad kai kuriems tekstams tiesiog trūko gilumo ir laiko apmąstymams. Žurnalisto darbas nesuteikia prabangos ilgai analizuoti procesus. Privalai greitai ir, kaip įmanoma, sąžiningai apžvelgti tai, kas nutiko ką tik. Tai palieka galimybę, kad po metų ar dešimtmečio dabarties komentarai atrodys naiviai, bet tokia jau informacijos tėkmės kaina. Antlaikiški tekstai tampa retenybe. Antlaikiškumas, apskritai, pasaulyje tampa retenybe.

• Rodos, kad didžiosios dalies lietuvių pagrindinis susidomėjimas pasaulio naujienomis apsiriboja Rusija, pabėgėliais ir Leonardu DiCaprio. Perfrazuojant Egdūno Račiaus žodžius, lietuviai tebėra „autsaideriais“ kultūrinio pažinimo srityje. Jūs pats rašėte, kad provincialumas išlieka lietuviško identiteto dalimi. Štai, pavyzdžiui, net toks įvykis kaip Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija Paryžiuje, susilaukusi tokio ažiotažo Europos didžiausioje spaudoje, Lietuvoje neišsiskyrė iš įprasto naujienų srauto. Kokie įvykiai ar reiškiniai, jūsų manymu, Lietuvoje aptariami skurdžiausiai, apskritai nesulaukia reikiamo dėmesio ar kurių pristatymas išduoda tą „autsaideriškumą“?

Nesutikčiau, kad lietuviams trūksta susidomėjimo svarbiais reiškiniais. Susidomėjimo užtenka, tačiau mes kenčiame nuo simplifikuoto, supaprastinto mąstymo ir noro kompleksines problemas spręsti dviem teiginiais ar nurodymu, kas turi būti kaltas. Lietuviai itin mėgsta tokius paprastus, dažnai dialektiškus požiūrius į pasaulį. Tai atskleidžia, kad mums trūksta teksto suvokimo, analizės, loginio mąstymo pagrindų. Žinoma, sovietinė mokykla to tikrai negalėjo duoti, bet to nesuteikia ir dabartinė švietimo sistema. Mes vis dar sustojame ties vienu loginiu sąryšiu ir reikalaujame spręsti problemą būtent ties juo. Klimato kaita: yra-nėra, kaltas Putinas-kaltas Obama. Pabėgėliai: reikia-nereikia, gerai-negerai. Tai yra ydingas būdas žvelgti į svarbius politinius procesus, kultūrinius skirtumus, bet kokius ne tik individą, bet ir visuomenę ištinkančius iššūkius. Deja, bet toks pastangos suprasti trūkumas juntamas visame pasaulyje, kur informacijos ir dirgiklių kiekis yra gerokai viršijęs žmogaus galimybes susigaudyti ir susidaryti objektyvią nuomonę. Privalome veikti ir suprasti dabar pat, akimirksniu. O tai paverčia daugelį dalykų mažiau vertingais, įdomiais. Nebeturime galimybės, kaip koks Sokratas, sustoti ir dvi valandas mąstyti apie gyvenimo prasmę. Dabar tai vadinama atostogomis arba psichinių problemų požymiu.