Aistė Diržiūtė

12493415_1644912915769216_1095857098969760334_o

Nuotraukos autorius – Rokas Darulis

  1. Pirmas prisiminimas. Medūzos Baltijoje – nei bijojau, nei mėgau, nei supratau, tik taip gražu buvo, pamenu.
  2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdama kalbėti. Pasiilgčiau žodžių, be skirstymo.
  3. Gražiausias keiksmažodis. Šrūdas.
  4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinama. Egocentriškumo lygį tiriantis noras. Visgi išliksiu delikati, pakaks, kad žmonės nujaustų, jog „ji gyvena gyvenimą“.
  5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Eleonora Duse.
  6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Kažkas tarp „žaidžiančios klases“ Magės, knyginės Nastasijos Filipovnos ir perkančios gėles Ponios Delovėj.
  7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi yra ne vienas. Kiekviena Aistė vis kitame pagyventi norėtų – nuo „Kabareto“ , „Pusryčių pas Tifani“ ir „Krikštatėvio“ iki banguojančių La Nouvelle Vague ir nuogų Tarkovskio peizažų.
  8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… ištiktų nesitikint.
  9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… „Hamletą“ pirmoji.
  10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Nina Simone „Feeling Good“.
  11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti… yra tulpių pieva netoli mano gimtųjų namų, kaip netikėtai atsiradusi, taip netikėta ir išarta.
  12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. „Prozaiškasis mano Vilkaviškis“.
  13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… Comme des Garçons Kyoto, taip, deja, taip.
  14. Pirmą kartą pasimylėjusi, aš… susimąsčiau.
  15. Klausimas, kurio visada vengiu… yra neišvengiamas, priešingai nei atsakymas.
  16. Nė už ką negalėčiau… negalėti negalėti.
  17. Jaučiuosi nuoga… paatviravus.
  18. Absurdiškiausias gautas patarimas. „Nusiramink“. Aš už išputojimą.
  19. Lietuvoje baisiai pasigendu… tvirtybės, saviironijos ir gelmės.
  20. Katarsis – tai… ambrozija.

————————————————–

  • Šiais metais Kanuose buvo diskutuojama apie vyrų dominuojamą kino industriją, mažiau pastebimus moterų režisierių darbus ir gana aiškius moterų personažų ekrane tipažus. Kaip vertinate tokias tendencijas? Ar lytis gali nulemti sėkmę kino pasaulyje ir gaunamų ar kuriamų vaidmenų įvairovę? Moteris neturi parduodamosios galios?

Vyrai dominuoja ne tik kino industrijoje, nenorėdama per daug išsiplėsti – nedetalizuosiu. Kino industrijoje šiek tiek prieš pat amžiaus vidurį įvyko įdomus poslinkis, kai moteris (Greta Garbo, Marlene Dietrich, Katharine Hepburn) tvirtose „žvaigždyno“ pozicijose pamažu pakeitė vyrai (Leonardo DiCaprio, Tom Hanks, Robert Downey Jr.), nors ir anksčiau ir dabar tiek moterys tiek vyrai vaidino ir atidavė save vienodai daug. Istorija turi tendenciją kartotis, tikiu, šį kartą moteris sugrįš ne tik kaip galinga femme fatale, mindžikuojanti vyrų širdis, bet ir kaip tvirta politikė, kovotoja, lyderė ir t.t. Tikiu, kad tiek vyrai tiek moterys gali lygiavertėmis teisėmis „karaliauti žvaigždyne“.

Taip, kol kas lytis iš dalies nulemia gaunamų ir kuriamų vaidmenų įvairovę, būtent dėl neva „menkos parduodamosios galios“. Dabar – aštuoni iš dešimties naujausių pagrindinių vaidmenų kine yra vyrų, nors jie kuo puikiausiai būtų atlikti ir moterų. Žiūrovai eina žiūrėti gero filmo, o ne vyro ar moters pagrindiniame vaidmenyje.

Pradėti reikėtų nuo savęs. Visų pirma, neskirstyti filmų į „moterų režisierių“ ir „vyrų režisierių“, ne lytis lemia jo kokybę, o anglų kalboje „director“ yra tiesiog „director“. Visų antra, pakankamai didelė dalis aktorių vis dar pozicionuoja save kaip žavingas, trumpas sukneles dėvinčias merginas, dažnai šypsena išvengiančias „nepatogių“ temų ir koketuojančias su kiekvienu prodiuseriumi ar režisieriumi. Jungtinėse Amerikos Valstijose aktorės vis garsiau ir garsiau prabyla, vis drąsiau kovoja už lygias teises, pamažu atsisakoma net „actress“, kaip ir „director“, taip ir aktorė tampa tiesiog „actor“. Tikiu, kad kada nors tai pasieks ir mūsų kraštus, nors dabar dar pakankamai gajus „savęs siūlymo“ per „lovos užuominas“ mitas, visgi patirtis festivaliuose rodo, kad gerbiamiausios draugystės užsimezga diskutuojant apie kompozitorius, o ne koketiškai kikenant. Gerbk save, ir kiti tave gerbs.

 

  • Rašytoja Herta Müller gražų filmą įvardija kaip nepakeliamai sunkų. Panašu, kad jai pritaria ir Lars Von Trier, kuris gerą filmą sulygina su akmenuku bate. Kas kuria filmo išliekamąją vertę? Emocinis krūvis, kaip siūlo prieš tai paminėtos mintys? O gal ir taikliai sąmojinga komedija menine verte gali prilygti dramos sunkiasvoriams?

Talpios metaforos, be diletantizmo, įvairialypius atsakymus talpinantys klausimai ir ateities temų atspėjimas/nuojauta – kaip žmogui. Kaip aktorei – nušlifuotas preciziškas charakteris, minėti emociniai krūviai ir partnerystė ištirpstant vienas kitame.

Komedijos man visada labiau atrodė tragedijos, o tragedijos – savotiškos komedijos, abi sunkiasvorės – lygiasvorės.

 

  • Iš kokių aktorių išmokote daugiausia?

Gyvenimo.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s