Domantas Razauskas

26299853331_a9867fe3aa_z

Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

  1. Pirmas prisiminimas. Visi mano ankstyvieji prisiminimai yra persipynę ir nežinau, kuris jų pirmasis, antrasis, anksčiausiasis. Jei pasakyčiau „štai šitas“, sumeluočiau, mat greičiausiai pats norėčiau, jog jis būtų pirmas. Apskritai, priešingai nei kai kurie mano bičiuliai, aš prastai atsimenu save visai mažą, o kai kurie metai, kad ir visos pradinės klasės, visiškai išsitrynę iš mano atminties. Antra vertus, geriausiai prisimenu kvapus ir garsus, net jei su jais susiję įvykiai pasimiršę.
  2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. Nežinau… Kas nors iš paprastų ausiai mielų žodžių – lietus, vanduo, dangus, debesys.
  3. Gražiausias keiksmažodis. Nežinau, ar tai keiksmas, bet mano ata močiutė visada lenkiškai sakydavo „matku bosku“. Iki šiol jis man prilipęs ir savotiškai jaukus.
  4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Daro kaip išeina.
  5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Su tais, kurie man išties įdomūs, stengiuosi matytis kuo rečiau. Bet nebūčiau buvęs prieš „padžeminti“ su George’u Harrisonu, išgerti su Keithu Richardsu ar Hunteriu Thompsonu, parūkyti su Marku Twainu.
  6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Keša iš Pelevino romano „Meilė trim cukerbrinams“.
  7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Jei čia reikia pasakyti mylimiausią filmą, tai daryti atsisakau, nes mylimiausių filmų yra dešimtys. O jei tai tiesiog kino filmo erdvė, tai kas nenorėtų pagyventi „Žiedų valdove“ tarp nykštukų ir elfų? Neatsisakyčiau ir „Žvaigždžių karuose“, ten yra tokia puiki kavinė… Po galais, net kokiame „Blade Runner“ pasivaikščiočiau. Daug kur.
  8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… man dar negimė.
  9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… tūkstančius nuostabių dainų, albumų, knygų, paveikslų ir šiaip gerų dalykų. Nors anoks čia pavydas. Kiekvienam savo.
  10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Kas nors kvailokai juokingo, kad ir Monty Pythonų „Always look on the bright side of life“. Nors kas laidos, kas klausys, tas lai ir parenka, nepasakyčiau, kad man tai labai svarbu.
  11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Šalia namų tik ką buvo kalnelis su keliais medžiais. Su dukra ten vaikštinėdavom. Dabar ten daugiabutį baigia statyti. Aš ne prieš, bet verčiau rinkčiausi kalnelį.
  12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Visur pabosta.
  13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… svogūnus. Mano nosiai tai vienas baisiausių kvapų.
  14. Pirmą kartą pasimylėjęs, aš… grįžau prie staliuko pas draugus.
  15. Klausimas, kurio visada vengiu. Tu už ar prieš?
  16. Nė už ką negalėčiau… antrą kartą atsakyti į šiuos klausimus taip pat.
  17. Jaučiuosi nuogas be… drabužių… Nieko išties geriau nesugalvoju. Aišku, akiniai, telefonas, dviratis ten… Ausinės gal. Esu ausinių maniakas.
  18. Absurdiškiausias gautas patarimas. Būk savimi.
  19. Lietuvoje baisiai pasigendu… „Pimm’s“, „American Spirit“, gerų muzikos įrašų parduotuvių
  20. Katarsis – tai… žodis, kurio niekada nevartoju.

————————————————–

  • „Poezija yra arba jos nėra“ – demistifikuodamas dainuojamosios poezijos atsiejimą nuo tiesiog dainuojamo teksto cituojate Gintarą Grajauską. Visgi, ar toks vertinimo būdas galioja ir pop muzikoje, kurios net ir nebanalūs dainų žodžiai popieriaus lape be melodijos ir vokalo dažnai praranda dalį reikšmių ir pagaulumo? Ar be muzikos ir atlikimo „neveikiantis“ tekstas gali būti laikomas poezija?

Tiek Gintaras, tiek aš sakydami „Poezija yra arba jos nėra“ turėjome galvoje ne visai tai. Ne tekstą ir ne eilėraštį. Dainos tekstas yra viena, eilėraštis yra visai kita. Ir skaityti dainos tekstą, atsietą nuo muzikos, nėra labai protinga, kad ir koks jis būtų. Antra vertus, aš nežinau, kas yra pop muzika, nes kiekvienas žmogus sakydamas „pop“ galvoje turi vis kažką kita. Pagal klausytojų skaičių ir pasiekimus „čartuose“ muzikos neskirstau. Neskirstau ir pagal jokius tekstinius ar poetinius standartus.

 

  • Pastaruoju metu kalbama, kad lietuviškoje muzikoje mažoka ryškių aukštesnio nei vidutinio intelekto asmenybių. O gal kūryboje intelektas yra pervertinamas? Ar racionalumas ir nuolatinis visko permąstymas nesunaikina gaivališko impulso, nesąmoningo veikimo „iš emocijos“, iš kurio, rodos, ir gimsta kūryba?

Neturiu žalio supratimo :). Aukštesnio nei vidutinio intelekto žmonių trūksta visose sferose ir visais laikais. Bet visais laikais jų yra tik tiek, kiek yra. Antra vertus, pasakykite, kada lietuviška muzika (ar tai muzika gimusi Lietuvos teritorijoje, dainuojama Lietuvos piliečio ar tiesiog dainos lietuviškais tekstais?) išgyveno geresnius laikus? Kuriame amžiuje ir kuriame dešimtmetyje?

 

  • Jūsų pokalbyje su Ryčiu Zemkausku nuskambėjo teiginys – mūsų visuomenėje sakyti, jog yra svarbesnių dalykų nei šeima, reikalauja didelės drąsos. Koks kūrybos ir šeimos santykis? Ar kūrybą virš šeimos keliantis žmogus – savotiškas bėglys, kuriam kūryba ir saviieška gali tapti priebėga trapiems ryšiams su artimaisiais pateisinti? Ar šeima kaip tik gali stimuliuoti kūrybą ir tuos pačius ilgalaikius klausimus atskleisti nauju rakursu?

Nuo šeimos aš bėgu į barą, ne į studiją. Koks kūrybos santykis su kuo nors, atsakyti negaliu, nes nematau kūrybos kaip kažkokio aiškaus objekto ar subjekto, kuris galėtų turėti su kuo nors santykių, pyktis, taikytis, reikalauti… Eilėraštis, daina ar tiesiog šviesi idėja gali ištikti bet kurioje vietoje bet kuriuo laiku. Žmonų, vaikų ir meilužių skaičius su tuo vargiai turi ką nors bendra.

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s