Monikos Markevičiūtės nuotrauka

1. Pirmas prisiminimas. Iš mamos pilvo su broliu dvyniu, kad jis man įkando į pirštą. Čia labiau sapnas turbūt, bet man – pirmas atsiminimas.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdama kalbėti. Myliu.
3. Gražiausias keiksmažodis. Fuck.
4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinama. Tikra, šviesi, gera aktorė.
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Brie Larson.
6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Povilo ir Petro Dirgėlų „Šalavijų kalnas“. Man vardas ir duotas remiantis tuo personažu.
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. „Notebook“.
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… verstų juoktis daug ir verkti daug. Apvalytų sielą ir mintis.
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… Radiohead muziką. Ir šiaip visą gerą pasaulio muziką…
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Damien Rice “O“.
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Visus iškirstus miškus ir ištirpusius ledynus… Globalus atsakymas J
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Vokiečių gatvė. Ir gatvelės aplink ją su visomis kavinėmis ir pastatais.
13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… šviežiai nupjautą žolę arba asfaltą po lietaus pavasarį.
14. Pirmą kartą pasimylėjusi… aš išėjau paryčiais i lauką pasivaikščioti.
15. Klausimas, kurio visada vengiu. Ar turi vaikiną?
16. Nė už ką negalėčiau… nusižudyti.
17. Jaučiuosi nuoga… deja, be telefono ir be akinių nuo saulės.
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. Kai pasieksi dugną, atsispirk nuo jo ir kilk aukštyn (plius buvo absurdiškos aplinkybės).
19. Lietuvoje baisiai pasigendu… jautrumo.
20. Katarsis – tai… gyvenimo momentai, kuriuos pagauni kartais, kai jauti gyvenimo tikrumą ir supranti, kas iš tiesų svarbu, kas ne tiek…

————————————————–

• Kartais ima atrodyti, jog teatre formos įmantrumas ir siektinai provokuojančios išraiškos priemonės maskuoja skylėtą turinį. Kaip demaskuoti tuos spektakius, kuriuose šokiravimas tėra paprasčiausias ir dažnai nemotyvuotas būdas patikti auditorijai, kuriai teatras atrodo sustabarėjęs ir nuobodus?

Bent jau aš „demaskuoju“ labai paprastai. Jei mano vidaus nepaliečia spektaklis, jeigu išeini toks pats, koks atėjai, jeigu neįkvepia, tai ir aišku, kad turinys skylėtas. Svarbu ne kaip, o apie ką. Man gali būti neaktuali tema, bet jeigu matau, kad aktoriams ir režisieriui ji svarbi, kad jie dega tuo – viskas. Man nebereikia jokių išraiškos priemonių.

• Stenlio Kubriko filme „Full Metal Jacket“ seržanto vaidmenį suvaidinęs R.Lee Ermey pirmiausia buvo pasamdytas kaip konsultantas, turintis atitinkamos karinės patirties. Vis dėlto R.Lee Ermey taip sužavėjo režisierių, jog buvo nuspręsta jam skirti seržanto vaidmenį su absoliučia laisve improvizuoti. Gal išties vietoj aktorystės studijų kartais žymiai svarbesnis socialinės patirties autentiškumas? Ar visgi teatre tai neveiktų?

Aš manau, kad kine tikrai vietoj aktorystės studijų gali užtekti gyvenimiškos patirties ir mokėjimo „nevaidinti“. O teatre, manau, dvejopai. Mes akademijoje išmokstam „amato“, o ką su juo po to darom – kiekvieno asmeninis reikalas. Manau, stipriausias aktorius yra tas, kuris turi ir amatą, ir „socialinės patirties autentiškumą“ kurioje nors sferoje . Tas, kuris nori ir turi ką pasakyti teatru. O jeigu dar moka „siųsti balsą“ galinėms eilėms, tai tik į naudą.

• Sakote, jog neturite svajonių vaidmens, o veikiau paklausta rinktumėtės svajonių režisierių ar komandą. Kokie gi būtų šie pasirinkimai? Kas jums šiuo metu atrodo patraukliau: ilgalaikis darbas su pastovia trupe ar veikiau dinamika save išbandant įvairesnėse aplinkybėse?

Man patraukliau dinamika išbandant save įvairesnėse aplinkybėse… Svajonių komanda – jaunieji, neseniai pabaigę akademiją aktoriai ir režisieriai, mano pačios kursas… Ir… Man „maištas“ vis tiek prie širdies. Tai – visi, kas nori keist teatru kažką, iš esmės.