Karolio Vyšniausko nuotrauka

1. Pirmas prisiminimas. Eglė Bučelytė prieš sovietų kariuomenei įsiveržiant į Lietuvos televizijos studiją 1991 m. Po kurio laiko transliacija nutrūksta, o aš einu miegoti.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdama kalbėti. Nežinau.
3. Gražiausias keiksmažodis. Neturiu gražiausio, nes tokios kategorijos keiksmažodžiams netaikau. Turiu mėgstamiausius, kuriuose neretai kolegos girdi ir ofise, bet nemanau, kad verta jais dar plačiau dalintis.
4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinama. Aštri, užsispyrusi, siekianti tikslo.
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Aš žmones myliu iš tolo, todėl su savo dievais gyvai susitikti nenoriu – tektų ieškoti naujų.
6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Neturiu tokio.
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. „Titanikas“, atlikti Lenoardo di Caprio vaidmenį ir įsimylėti Kate Winslet.
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio… kuris galėtų supurtyti protą ir emocijas iš esmės.
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… Nėra tokio dalyko. Žaviuosi, bet negaliu pasakyti, kad gedžiu, kad tai padariau ne aš.
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. „Brindissi“ arija iš „Traviatos“
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Litvakų štetlai Lietuvoje iki Holokausto.
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Brooklyno gatvės Niujorke.
13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… karį ir kokoso pieną vienoje vietoje.
14. Pirmą kartą pasimylėjusi… aš nusivyliau ir maniau, kad tai labai nuobodu.
15. Klausimas, kurio visada vengiu. Jų daugiau nei vienas, bet labiausiai klausimų apie savo lyties identitetą.
16. Nė už ką negalėčiau... Kartą bandžiau suleisti vaistus žmogui, kurį myliu. Nepavyko.
17. Jaučiuosi nuoga… jei nekontroliuoju situacijos.
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. Tai praeis (kalbant apie seksualinę orientaciją).
19. Lietuvoje baisiai pasigendu… gero, pigaus maisto, ypač Thai.
20. Katarsis – tai… nerimo nejautimas.

————————————————–

• ŠMM rengiamas neadekvatus lytiškumo ugdymo projektas įžiebė nemažai diskusijų. Apie jas dažnai praneša ir jūsų redaguojamas lt tinklalapis. Kokios šalies (ar šalių) modelis, jūsų nuomone, geriausiai susitvarko su lytinio švietimo užduotimi?

Nesu edukologė ar švietimo specialistė, todėl sunku įvertinti įvairių šalių niuansus. Bet kaip redaktorė, analizuodama skirtingą informaciją ir, kas svarbiausia, statistiką, manau, kad tokios šalys kaip Švedija, Danija, Norvegija mums – geras pavyzdys. Kodėl? Nes šių šalių paauglės ir jaunos merginos gimdo du kartus mažiau nei Lietuvoje, o abortų skaičius taip pat žemas. Todėl, kad jose nebijoma kalbėti „nepatogomis“ temomis, o mokytojai neužduoda su lytine branda susijusių skyrių pasiskaityti namuose. Todėl kalba tiek apie seksą, apie savęs suvokimą, mokėjimą pasakyti „ne“ ir džiaugimasis savo patiriamais jausmais.

• Apie įvairias visuomenėje egzistuojančias fobijas dažnai kalbama jaunosios ir senosios kartų priešprieša. Neva senoji išmirs, o tada ateis jauni, atviri, tolerantiški, pakantūs. Tai ypač aktualu Lietuvos atveju, kur senieji kaltinami sovietizmu, o iš jaunųjų tikimasi „europietiškų“ tiesų. Ar tai tikrai (įsivaizduojamų ar realių) kartų problema, o gal visgi ilgalaikės buksuojančios švietimo sistemos bėdos?

Manau, absoliučiai nesąžininga nurašyti vyresniosios kartos žmones kaip netolerantiškus ar atgyvenusius. Peržiūrėkite 2013 ar 2010 m. vaizdo įrašus, kuriuose matyti prieš eitynes „Už lygybę“ protestavę žmonės. Kas rodė trijų pirštų kombinacijas ir agresyviausiai verbališkai užsipuolė eitynių dalyvius? Man nuomone, vyresnioji karta gyvena informacijos vakuume: dėl tam tikrų istorinių aplinkybių anglų kalba tapo kalba, kuria kalba progresyviųjų lūpos – tiek žiniasklaida, tiek knygos, tiek filmai. Tai, ką mes turime šiandien „lietuviškai kalbančiame pasaulyje“, niekaip neatspindi progresyvaus diskurso, o informacijos rusų kalba prieinamumas ir patikimumas – vėlgi atskiras klausimas. Tad aplinkybės veikia ne šios kartos naudai. Ar galime vertinti ir ypač teisti? Tikrai nemanau.

• Esate žurnalistė. Kokius naujienų portalus ar leidinius (tiek lietuvių, tiek užsienio kalbomis) renkatės pati?

Lietuvių kalba skaitau nedaug. Ne tekstų apimčių prasme (nes pagrindines žinias, be abejo, tenka sekti), bet tuo, kiek ši informacija man svarbi ir formuoja pasaulėžiūrą, verčia kritiškai mąstyti. Daugiau mieliau atsiverčiu „Guardian“, „New Yorker“, „Al Jazeera“ ar „New York Times“. Myliu Masha Gessen – rusę-žydę-amerikietę-lesbietę apžvalgininkę, kuri dirbo kaip žurnalistė pirmajame Rusijos-Čečėnijos kare, paskui redagavo keletą leidinių Rusijoje, kol galiausiai nerimaudama, kad homofobiškas režimas neatimtų  jos vaikų, išvyko gyveni į Niujorką. Nemanau, kad mano skaitiniai pastaruoju metu yra kažkuo labai ypatingi, kartais galvoju, kad tiesiog perskaitau krūvą informacijos, kuri įdomi tik man pačiai arba reikalinga mūsų rengiamiems tekstams.