Marius Burokas

14101671_1348946521782957_406741700_n

Benedikto Januševičiaus nuotrauka.

  1. Pirmas prisiminimas. Kaip baksteliu pirštu ant žiedo tupinčią bitę ir ji man įgelia (esu gal trejų, gal ketverių).
  2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. Paprastų lietuviškų žodžių pasiilgčiau. Savo vaikų vardų.
  3. Gražiausias keiksmažodis. Blemba, o nuo kitų – ausys nuvystų (labai mėgstu serbiškus, jie labai vaizdingi, nors ir nesikeikiu ta kalba).
  4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Skaitytojas³.
  5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Anksčiau (kad ir kaip banaliai tai skambėtų) norėjau susitikti su Bukowskiu, bet mečiau gerti ir dabar tai neaktualu. Na, būtų įdomu pasišnekėti su J. G. Ballardu, Philipu K. Dicku, bet… jie mirę, tad gal geriau jau atsiversti vieną iš jų knygų.
  6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Šitai laikui bėgant keičiasi. Paauglystėje įsivaizdavau save Judžinu Gantu iš Tomo Vulfo „Žvelk, angele, į savo būstą“, į senatvę greičiausiai virsiu Vonneguto personažu Kilgoru Trautu. O dabar – tikriausiai esu pusamžis, lengvos krizės apimtas ir nelabai įdomus Johno Updike‘o ar Richardo Fordo romanų herojus.
  7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Nenorėčiau gyventi nė viename. Nematau savęs filmuose. Na, nebent animaciniame seriale „Futurama“ – ten gera chebra.
  8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… kai pradedu taip galvoti, iš karto suprantu, kad tokia knyga, filmas, daina jau yra, tik aš jos dar nežinau. Ir nebepergyvenu. Jei reiks – susirasiu (arba jis/ji mane susiras).
  9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… nebepavydžiu. Kartais nudiegia dėl gražesnės, taiklesnės ar tikslesnės poezijos eilutės – velnias, kaip gerai pastebėjo. Bet tik tiek.
  10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Įtariu, kad kokia nors Southern Gothic ar Americana žanro baladė, kad ir ši: Munly and The Lee Lewis Harlots “Goose Walking Over My Grave” (https://www.youtube.com/watch?v=qCulA_yb79M)
  11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Kai kurios „gariūnmečio“ Vilniaus kavinės (pradedant „Žibute“ ir baigiant „Afrika“) ir jų lengva beprotybe dvelkianti atmosfera
  12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Tai Vilnius niekad nepabosta. Įvairios jo vietos ir kombinacijos. Neįtikėtinas miestas.
  13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… vaikystėje gyvenau netoliese mėsos kombinato Žemuosiuose Paneriuose. Tas salsvas viską uždengiantis dvokas (mirties kvapas, kurį labai tiksliai yra apibūdinęs Stephenas Kingas – „shit and rotting grapes“) – turbūt baisiausia, ką teko užuosti. Nenorėčiau daugiau.
  14. Pirmą kartą pasimylėjęs… aš pagalvojau, kad nespėsiu į trečią pamoką. Neįsimintinas tai buvo įvykis.
  15. Klausimas, kurio visada vengiu. Kaip kūrybėlė? Kaip posmuojasi?
  16. Nė už ką negalėčiau… susiklosčius tinkamoms aplinkybėms žmogus gali viską. Tikiuosi, kai kurių opcijų išbandyti niekada neprireiks.
  17. Jaučiuosi nuogas… be knygos, žinoma.
  18. Absurdiškiausias gautas patarimas. Būk vyras.
  19. Lietuvoje baisiai pasigendu… angliškų knygų knygyno ir vietnamietiškos virtuvės. Ir traukinio tiesiai į Berlyną.
  20. Katarsis – tai… kultūrinis orgazmas? Nušvitimas ir nuskaidrėjimas? Kas tai?

————————————————–

  • Ar anglų kalbai tapus lingua franca keičiasi jūsų, kaip vertėjo, darbo specifika? Ar grožinės literatūros vertimas yra skirtas šios kalbos nemokantiems, o gal visgi net ir ją puikiai mokančiam žmogui grožinės literatūros skaitymas gimtąja kalba reiškia dar kitokią patirtį?

Na, kadangi esu grožinės literatūros vertėjas, ta specifika kol kas nelabai keičiasi. Nežinau, ar kada nors sulauksime adekvataus grožinės literatūros vertėjo AI (dirbtinio intelekto) ar kokios programos – abejoju. Kuomet robotai ar AI išmoks rašyti gerus eilėraščius, štai tuomet gali nebereikti ir vertėjų. Bet, manau, kol kas to tikrai nenutiks.

Grožinės literatūros vertimas nėra skirtas tik tos kalbos nemokantiems. Gal kažkam maloniau skaityti lietuviškai, gal knygą originalo kalba gauti sunku, gal kalbą skaitytojas moka per silpnai – esama tūkstančio priežasčių, kodėl pasirenkamas vertimas. Ne paskutinėje vietoje – ir puikūs arba net genialūs vertėjai, ir intelektualinis skaitančiojo smalsumas, kaip vieno ar kito mylimo autoriaus kūrinys skamba gimtąja kalba.

Negana to, jei vertėjas geras, jis, ieškodamas tinkamų atitikmenų gimtojoje kalboje ar net bandydamas juos sukurti, tą kalbą praturtina.

Aš pats, jei vertėjas geras ir juo pasitikiu, dažnai taip pat laukiu knygos išverstos į lietuvių kalbą, o ne skaitau originalo kalba – man įdomu. Arba perskaitau ir gimtąja, ir originalo kalbomis.

 

  • Lietuvoje pasigendate detektyvų, trilerių – žanrinės literatūros apraiškų. Juos dažniausiai siejame su Anglija, Prancūzija ar JAV, o mūsų šalyje net realios kriminalinės istorijos gana provincialios, juolab kad genialiai šiurpų nusikaltėlį vardu, pavyzdžiui, Kęstutis, įsivaizduoti nelengva. Ar tokių istorijų nebuvimas – tiesiog literatūrinio meistriškumo stoka? Gal įžvelgiate kitų priežasčių?

Net iš provincialios kriminalinės istorijos geras rašytojas gali sukurti kvapą gniaužiantį pasaulinio lygio kūrinį (užtenka prisiminti Truman Capote „In Cold Blood“ – romaną apie tikrai nutikusią žmogžudystę atokioje JAV fermoje). Jei kas nors sugebėtų puikiai parašyti apie šiurpų nužudymą atokiame Labanoro vienkiemyje, manau, net vardas Kęstutis niekam nepasirodytų juokingas. Nėra rašytojų, nėra ir tekstų. Be to, kol į kriminalinę literatūrą ir detektyvus vieni rašytojai žiūrės paniekinamai, o kiti (tuo užsiimantys) – laikys tik būdu užsidirbti arba pigiu skaitalu – tol nieko ir neturėsime.

Negana to turime Vilnių, Kauną ir Klaipėdą – tris miestus su sudėtinga istorija, gana margu gyventojų skaičiumi, įdomiomis lokacijomis. Tik rašyk ir norėk. Geram rašytojui šie miestai nė kiek ne blogesni už Gioteborgą, Zagrebą, Malagą, Tamperę ar daugybę kitų vietų. Štai estai turi puikią (verčiamą į užsienio kalbas) detektyvų seriją, kurioje veiksmas vyksta viduramžių Taline. Jie nedejuoja, jie rašo.

Aš nežinau, kodėl Lietuvoje taip prastai su žanrine literatūra. Gal ir dėl to, kad rimtieji rašytojai vengia į savo kūrybą įsileisti šios literatūros metodus, motyvus, siužetus. Tarkim, Vakaruose įprasta išversti fantastinį, detektyvinį, trilerio žanrą ar siužetą išvirkščią, žaisti juo, jo pagrindu sukurti rimtos literatūros kūrinį.

Gal kaltos ir paprastesnės priežastys – maža rinka tokiai literatūrai ir verstinės žanrinės literatūros gausa.

 

  • Koks kūrinys, jūsų nuomone, nepelnytai neišverstas į lietuvių kalbą? O gal netgi neįmanomas išversti?

Kadangi tokių kūrinių sąrašas būtų nežmoniškai ilgas (pradedant nuo klasikos ir baigiant šiuolaikine literatūra), aš tiesiog nuėjau pažiūrėti į savo lentynas – literatūrą anglų, rusų ir kt. kalbomis.

Dauguma knygų, kurias norėčiau matyti lietuvių kalba – gana stori, sunkiai išverčiami ir, atvirai sakant, visai nekomerciniai romanai: David Foster Wallace „Infinite Jest“, Mark Z. Danielewski “House of Leaves“, Jonathan Littel „Les Bienviellantes“, Alasdair Gray „Lanark“, J. G. Ballardo, Dono DeLillo, Mordecay Richler, Will Self romanai, Laurie Moore, Lydia Davis, Sherman Alexie apsakymai ir trumpoji proza, sunkvežimis poezijos, du vagonai dokumentinės literatūros ir garlaivis žanrinės…

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s