Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

1. Pirmas prisiminimas. Iš auksuotos vaikystės sidabriniais pakraštėliais likęs toks įspūdis – atsibundu nuo gaidžio giedojimo, brėkšta vasaros rytmetys, už lango kyšo pagaliukai žirniams.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. Šuo.
3. Gražiausias keiksmažodis. Хуй. Aš keiktis nemoku, bet gražu klausyt, kai plūstasi rusų mužikas.
4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Gražus ir protingas.
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Žinoma, kad Jėzus Kristus… O jeigu neišsidirbinėjant, tai Leonidas Donskis, nes labai apmaudu, kai prasilenkiu su tokiais žmonėm, o galėjau susitikti ir pašnekėti. Kad ir nebūčiau turėjęs, ką pasakyti.
6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Juzis iš Gombrowicziaus „Ferdydurkės“.
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. „Švilpiko diena“
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… Trūksta foninės muzikos, dirbant protinį darbą, kad būtų ir maloni ausiai, ir atpalaiduojanti, ir įkvepianti, ir neblaškytų. Aišku, tokios muzikos pilna, tiesiog tingiu pasiieškoti.
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… daugybę dalykų, pavyzdžiui, Berninio skulptūras ir fontanus Romoje. Patricios Piccinini hiperrealistines pabaisas. Bet kita vertus, kaip nenorėčiau būti jų vietoje ir taip ilgai, preciziškai gremžti marmurą, krapštinėti kiekvieną prakaito liauką. Juk turi būti ir darymo džiaugsmas. Kai geriau pagalvoju, nėra prasmės pavydėti kūrinio, kai jis jau padarytas. Tada jau pavydi garbės. O tai jau visai nekilnu… Kaip dabar aš būsiu toks nekilnus? Labiau vertėtų pavydėti savybių: pastabumo, darbštumo, drąsos ir sugebėjimo neskriausti nei kūrybos, nei šeimos. Čia būtų tauresnis pavydas.
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Nelabai man tai rūpi – nei ankapis, nei daina, nei apeigos. Kas gros, tas gerai, gali ir niekas negroti. Čia gal tas „jaunatviškas minimalizmas“.
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Tarpukario Vilnius ir Dusetos. Norėčiau pamatyti laukus ten, kur dabar daugiabučiai.
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Vilniaus centras ir senamiestis pabosta, bet mažiau už kitas vietas. Ten, kur žmonių nei per daug, nei per mažai.
13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… Mano nosis ir taip didelė, atsikišusi, neduok dieve, kad ji dar pakvaištų.
14. Pirmą kartą pasimylėjęs, aš… Pasimylėjimu to nepavadinsi.
15. Klausimas, kurio visada vengiu. Kaip jaučiatės?
16. Nė už ką negalėčiau… išbesti kačiukui akių, nupjauti uodegos, paskandinti.
17. Jaučiuosi nuogas be… paruošiamųjų frazių, kurios užves small talk‘ą ir su kuriomis pasirodysiu šaunus.
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. Nueik į veidrodį pasižiūrėk.
19. Lietuvoje baisiai pasigendu. Atsidavimo ir mėgavimosi savo darbu. Lietuvoje reikėtų gaivinti smulkų verslą, kaip vakarų Europoje.
20. Katarsis – tai… gražus žodis, keliaujantis iš lūpų į lūpas.

————————————————–

• Šiandien mums nuolat primenama, kad NBA lygoje startuoja Sabonis, į premjero postą pretenduoja Landsbergis. Ar jums įkyrūs lyginimai su Šarūnu Sauka? O gal priešingai – azartiškai įdomus toks atskaitos taškas ar net žaidimas įtakomis, smalsių biografijų entuziastų erzinimas?

Dabar jau pasitaiko, kad nebelygina, tai malonu. Bet būna ir taip, kad sutapatina, kartais net visa šeimą traktuoja kaip vieną augmenį, įtraukdami ir mamą – tapytoją, ir sesę – dailėtyros daktarę. Nors dauguma taktiškai tai daro už akių. Į pabaigą, kai rašysiu autobiografiją, gal bus įdomu žaisti tomis tėvų, senelių ir kitų giminaičių biografijomis ir įtakomis, visaip jas savo nuožiūra kraipyt, pripaišyt jiems manijų ir depresijų (kas jau tada paprieštaraus?), kol kas dar netraukia to daryt. O dar kokia ta mano paties biografija, kai man 26: kelios datos, parodos ir išvykos, baisiai nuobodu.

• Michelio Houellebecqo romano „Žemėlapis ir teritorija“ veikėjas meno rinkoje išgarsėja fotografuodamas turistinius žemėlapius. Galbūt kokį „neskulptūrišką“ daiktą ar reiškinį esate įamžinęs ir savo betoniniuose kūriniuose?

Nesu. Jedo Martino ir mano darbo metodai skiriasi: padaryt tokią skulptūrą, kokias dariau pastaraisiais metais, tai yra nulipdyti, nuimt formas, išlieti trunka amžinybę (taip pat nuobodu, kaip ir skaityti mano biografiją), o amžinu ne žemėlapius, o tik pačius skulptūriškiausius daiktus, tai yra, žmones. Šiuolaikinei meno rinkai mano medija ir apsukos ne visai tinkamos – čia dažnai reikia būti greitam ir, kaip atsitiko Jedui – turi pasisekti.

• Trumpojoje istorijoje „Prieš ir po“ palietėte dažnai absurdiškus rašytojų interviu su žiniasklaida, kuriuose literatūra pateikiama kaip būtinai patraukli ir klestinti kūrybinių industrijų dalis. Šalyje sklando gandai, kad rašote romaną. Eksliuzyviai mums atksleiskite, apie ką šis būsimas bestseleris.

Bestseleris bus apie bestselerį – pagrindinis knygos herojus turi atsiskaityti kultūros tarybai už gautą stipendiją romanui rašyti. Jį spaudžia laikas ir ištinka kūrybinė krizė. Taigi kad atsiskaitytų, jis nusiunčia tarybai bet ką – sąmonės srautus, savo elektroninius laiškus, „feisbuko“ susirašinėjimus. Įvyksta nesusipratimas ir jo rankraštį taryba perduoda tiesiai leidyklai. Herojus bando atgauti rankraštį, bet įkliūva biurokratiniuose spąstuose; be to, jeigu jam ir pavyktų rankraštį atsiimti, turėtų grąžinti visus stipendijos pinigus, kuriuos jau išleido naujam kalnų dviračiui. Šaukštai po pietų. Taigi knyga išleidžiama – tai didžiausias košmaras, kokį herojus gali įsivaizduoti. Jis kankinasi, kol galų gale paaiškėja, kad tai geriausias jo kūrinys, nuoširdžiausias ir tikras.