Arūnas Gelūnas

15310512_10154121291608225_490126292_n

Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

  1. Pirmas prisiminimas. Žvilgsnis pro vonios kambario langą mūsų naujame bute Kauno Žaliakalnyje ir mamos nerimas mane kuo skubiau nukeliant nuo palangės (man galėjo būti 2,5 metų).
  2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. Gervauogė.
  3. Gražiausias keiksmažodis. Lįsk vabalo blauzdon!
  4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Išmintingas, geraširdis, kūrybingas.
  5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Jorge Luis Borges.
  6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Paauglystėje galėjau būti kiek panašus į Kafka Tamura.
  7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Geri metai.
  8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… kūrybingai ir su meile pavaizduotų tai, kas Lietuvoje yra geriausio.
  9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau… senosios kinų tapybos tušu darbus.
  10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves.S.Bacho siuitos violončelei.
  11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti… mano pusbrolių menininkų, Kosto ir Antano, gimtasis medinukas Kauno Žaliakalnyje (ant Žemaičių g. kalno).
  12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Kauno ąžuolynas.
  13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… Miso sriubos kvapą.
  14. Pirmą kartą pasimylėjęs(-usi), aš… tvirtai nusprendžiau eiti tobulėjimo keliu.
  15. Klausimas, kurio visada vengiu. „Na, tai ar dar užsiimi grafika?“
  16. Nė už ką negalėčiau… dirbti buhalteriu statybų bendrovėje.
  17. Jaučiuosi nuogas be… barzdos.
  18. Absurdiškiausias gautas patarimas. „Naikinti Lietuvoje Kultūros ministeriją, nes Alabamoje jos nėra“.
  19. Lietuvoje baisiai pasigendu… saulės šviesos (ir jos atspindžių žmonių veiduose).
  20. Katarsis – tai… pralaimėjimai ir pergalės kovojant už kultūrą Lietuvoje.

————————————————–

  • „Tik dekonstruotas MKČ – aktualus MKČ!“ – aptardamas jūsų kūrybą ir M.K.Čiurlionio mitologizuotą statusą teigia A.Andriuškevičius. Kokie, jūsų nuomone, kiti „neliečiami“ lietuvių kultūros veikėjai turėtų būti „aktualizuoti“?

„Neliesdami“ ir „nedemitologizuodami“ sau svarbių nacionalinės kultūros veikėjų rizikuojame juos prarasti ir paversti nesuprantamais savo vaikų ir anūkų kartoms. „Aktualizacija“ yra tiesiog būtina – pavyzdžiui išleisti Martyno Mažvydo „Katekizmą“ animuotos interaktyvios elektroninės knygos formatu ar „išversti“ Vaižganto kalbėjimą apie kaimo buitį į šiuolaikiniam moksleiviui suvokiamą kalbą. Priešingu atveju, daugybė mūsų tapatybę padėjusių kurti autorių tiesiog sudūlės muziejų fonduose.

 

  • Pasak T.Vaisetos, „politinė interpretacija, kuri kai kurių kūrinių atveju atrodo kone privaloma, yra laikoma nedvasingu politizavimu, neskoningu ir žemu užsiėmimu, kurio kiekvienas tikras meno mylėtojas jokiu būdu nesiims.“ Kodėl Lietuvoje menas dažnai vis dar siekia išlikti po tuo „stikliniu gaubtu“? Kokių reakcijų į aktualijas pastebite kurį laiką namus atstojusio Paryžiaus mene?

Dar šviesios atminties lietuvių-amerikiečių sociologas Vytautas Kavolis yra pastebėjęs, kad lietuvių visuomenei sunkiai sekasi kurti socialinės-politinės terminijos lietuviškuosius atitikmenis, nes šios sferos Lietuvoje neturi ilgos istorijos (pilnakraujį socialinį gyvenimą istorinėje Lietuvoje gyveno kitomis kalbomis kalbantys piliečiai [plg. L.Briedis „Vilnius. Savas ir svetimas“]). Nieko nuostabaus, kad ir menas daugeliu atvejų nelaikomas politinės-socialinės tikrovės (daugelio požiūriu – „nešvarios ir baugiai nesuprantamos“) dalimi. Menas tarsi turi tarpti savo autonomiškame „burbule“ ar, literatūriškiau sakant, „dramblio kaulo bokšte“, su „žema“ ir „nešvaria“ kasdiene politine ir socialine tikrove menkai tesusiliečiančiame. Čia kiek ironizuoju, bet ne visai. Dar gyvi prisiminimai vizualiojo meno studentų įkalbinėjimo savo kūryboje labiau atsigręžti į betarpiškai supančios tikrovės temas… Seną ir gilią socialumo tradiciją turinti Prancūzijos visuomenė čia, žinoma, galėtų būti puikus kontrastas. Pasitelksiu įdomų, kiek „lituanistinį“ pavyzdį – Lietuvoje gimusią ir ūgtelėjusią, bet Prancūzijoje užaugusią ir subrendusią lietuvių aktorę ir dainos teatro kūrėją Giedrę Barauskaitę (sceninis vardas GiedrĖ). Tapusi garsiausių Paryžiaus scenų žvaigžde, interviu lietuvių žurnalistams Giedrė prisipažino, jog negalėtų gyventi ir kurti Lietuvoje, kurioje daugelis prancūzų atvirai aptariamų temų vis dar yra tabu. (Pačios GiedrĖ‘s kūryba yra puikus socialinių ir politinių aktualijų kritiškos refleksijos mene pavyzdys). Tačiau padėtis keičiasi – auga visiškai nauja lietuvių kūrėjų kartą, kuri meta iššūkį (arba, kai tokia kova su įsigalėjusiomis nuostatomis pasirodo pernelyg sunki, emigruoja).

 

  • Regis, grafika vis labiau virsta marketingo grafiniu dizainu ar net spalvingais, stilizuotais infografikais. Studijavote japonų grafiką. Ar ji atspari komercinėms tendencijoms?

Šis klausimas nėra lengvai atsakomas. Pažįstu grafikų ir Lietuvoje, kurių tikroji aistra yra estampas ir parodinė raiška, bet savo šeimoms pragyvenimo lėšas jie uždirba iš dizaino veiklos, kuri mūsų mažoje rinkoje tiesiog paklausesnė. Japonų visuomenė yra daugiau nei keturiasdešimt kartų gausesnė už lietuviškąją ir, akivaizdu, poreikis labai subtiliems ir išskirtiniams meno objektams tarp japonų taip pat yra didesnis, tačiau komercinės tendencijos yra visuotinės (ir jokia demokratinė visuomenė negali joms dirbtinai užkirtinėti kelio). Vis dėlto Japonijoje sąlyginai gausu labai išsilavinusių ir menui alkanų piliečių, kurie, neabejoju, sudaro prielaidas tarpti ir su komerciniu „mainstreamu“ nieko bendra neturinčiai grafikai.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s