Luko Griciaus nuotrauka.

1. Pirmas prisiminimas. Trejų metų.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdama kalbėti. Meilė.
3. Gražiausias keiksmažodis. B**t.
4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinama. Apibūdinimai yra klaida.
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Jurga Ivanauskaitė.
6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Magė iš „Žaidžiame klases“.
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Aš gyvenu filme.
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio… kurį būčiau parašiusi aš.
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… Sukursiu.
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Atstronauts etc. „Foreign sounds“.
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti… pievos Pašilaičiuose.
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Mano kambarys.
13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… mylimo žmogaus kvapą.
14. Pirmą kartą pasimylėjusi, aš… užsirūkiau.
15. Klausimas, kurio visada vengiu. Kas tu esi?
16. Nė už ką negalėčiau… atsakyti į šį klausimą.
17. Jaučiuosi nuoga… su artimais.
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. „Būk savo vietoje“.
19. Lietuvoje baisiai pasigendu… pagarbos spalvoms.
20. Katarsis – tai… kai nieko nesitiki, o būna.

 ————————————————–

• Naujai išrinkto JAV prezidento Donaldo Trumpo inauguracijos dieną Vašingtone ir kitose valstijose organizuojamos moterų eitynės “Women’s March“. Jų tikslas – parodyti žmonių, pastaruosiuose rinkimuose itin marginalizuotų, buvimą ir atkreipti dėmesį į j jų teises. Kaip manote, ar moterys Lietuvoje gebėtų taip mobilizuotis neraminančiame politiniame kontekste? Ar visgi tokie veiksmai populiarioje sąmonėje liktų vertinami kaip „feministiniai išsišokimai“? O gal tai ne moterų, tačiau apskritai protestų kultūros Lietuvoje nebuvimo klausimas?*

Atvirai pasakius, nežinau atsakymo į šį klausimą. Bet galiu pasvarstyti: taip, vienybės mums dar trūksta, bet jaučiu, kad labai sparčiai bundame. Drąsių ir kūrybingų visuomenės veikėjų dėka pamažu suprantame, kad valstybę kuria jos piliečiai. Žmonių, identifikuojančių save kaip feministus, skaičius taip pat didėja. Galbūt mums tokį protestą pavyktų suorganizuoti ne šiemet, bet po penkerių metų tokį protestą įsivaizduoju drąsiai, ypač kai šalia turime tokius organizuotus kaimynus – lenkus su savo #czarnyprotest. Taip pat atminkime mūsų Baltic Pride, kuris pranoko lūkesčius – nepamenu, kada paskutinį kartą patyriau tokį vienybės džiaugsmą.

• Projektas #Superherojės publikacijoje tinklalapyje manoteises.lt iš sulaukė pastabų kaip negalįs dekonstruoti „moteriškų moterų“ stereotipo. Teigiama, jog savo istorijas pasakojančių moterų vaizdavimas tik įgalina „susitvarkiusių“ tipinių moterų įvaizdį. Ar jums tokie pastebėjimai atrodo pagrįsti ?
  

Girdėjau frazę: „Kiek feministų, tiek feminizmų.“ Aš nežinau, koks kitas būdas vaizduoti moteris tuose plakatuose galėjo būti. Mes norėjome būti atsvara moters kaip aukos vaizdavimui, įsigalėjusiam kampanijose prieš smurtą prieš moteris. Sumuštų jų nenorėjome rodyti. Nenorėjome kelti gailesčio šia kampanija.  Šiaip toks pastebėjimas yra labai įdomus, labai norėčiau kada apie tai padiskutuoti, išgirsti pasiūlymų. Deja, dažniausiai ateina kritika, bet nėra pasiūlymų, pavyzdžių.

• Vedate laidą „Paraštės“. Kaip mokykloje atrodė jūsų sąsiuvinių paraštės

Tikriausiai, labai panašiai kaip ir visų kitų moksleivių :)))

————————————————–

* Domėjomės dar prieš Sister March Vilnius organizavimą. https://www.facebook.com/events/233020193807219/233778460398059/?notif_t=plan_mall_activity&notif_id=1484260494301536