Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

1. Pirmas prisiminimas. Kai man buvo 2 metai, aš iškritau iš lovos ir pamačiau per grindis nuriedančią mano verkiančią galvą.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. Aš nežinočiau, kokio žodžio pasiilgti, jei negalėčiau kalbėti.
3. Gražiausias keiksmažodis. Fak.
4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Trijų žodžių neužtenka.
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Mano senelis Adomas.
6. Romano veikėjas, kuriama regiu daug savęs. Pagrindinis knygos „Rugiuose prie bedugnės“ veikėjas (šią akimirką nepamenu vardo ir tingiu google’inti).
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. „Atgal į ateitį“.
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… pasakotų apie reinkarnaciją.
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau… „Meistrą ir Margaritą“.
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves… Noriu tikėti, kad mano vaikai parinks kažką padoraus.
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Vaikiškas geležinkelis, kažkada veikęs Vilniaus Vingio parke.
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Berlynas ir Honkongas.
13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… pigaus lūpdažio kvapą.
14. Pirmą kartą pasimylėjęs, aš… supratau, kad teks bandyti dar kartą.
15. Klausimas, kurio visada vengiu… yra tas, kurio visada vengiu.
16. Nė už ką negalėčiau… teigti, kad kosmose nėra gyvybės.
17. Jaučiuosi nuogas be… pasitikėjimo savimi.
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. „Nebūk toks pasikėlęs“.
19. Lietuvoje baisiai pasigendu… bandymo išgirsti kitą žmogų.
20. Katarsis – tai… kai priešai karsis.

————————————————–

• Kultūros apžvalgininkė Emilija Visockaitė teigia, kad lietuviškoje muzikoje mažoka ryškių aukštesnio nei vidutinio intelekto asmenybių. O gal kūryboje intelektas yra pervertinamas? Ar racionalumas ir nuolatinis visko permąstymas nesunaikina gaivališko impulso, nesąmoningo veikimo „iš emocijos“, iš kurio, rodos, ir gimsta kūryba?

Man trūksta intelekto ir gaivališkumo, einančių kartu.

• Po albumo „Degančios akys“ pasirodymo sulaukėte pastabų dėl besikartojančių dainų tekstų, užsistovėjimo tam tikruose žodiniuose motyvuose. Ar tai išminties ir užtikrintumo būsena, kai jauti pareigą ir atsakomybę toliau tęsti savo pasakojimą klausytojams? O gal visgi noras paskutiniame praeinančio etapo periode užtvirtinti ilgai gvildentus atsakymus sau?

Nedėlioju dainų tekstų. Rašau apie tai, ką tuo metu jaučiu. Kartais jausmai atsikartoja. Kartais sugrįžti prie tų pačių dalykų. Kažkas suskaičiavo, kiek kartų mano dainose yra pavartotas žodis “dangus“. Tas, kuris skaičiavo, neišgirdo nei vienos dainos teksto.

• Pagal reikšmę šiuolaikinei jaunimo kartai ir net stovėseną atlikėjas „ba.“ neretai lyginamas su „Foje“ vaidmeniu savajai generacijai. Regis, ir pats nevengiate šios sąsajos. Ar pastebite asmenybių, autoritetų trūkumą Lietuvos dvidešimtmečių tarpe? O gal, esant plačiam kultūros pasirinkimui, dideles auditorijas vienijančių ir jų kertinius sąlyčių taškus išreiškiančių simbolių net nebereikia? Ar himnų kūrėjų laikas jau praėjo?

Norėtųsi matyti daugiau nesitaikymo ir jaunatviško protesto, siekiant užimti savo vietą pasaulyje. Daugelis siekia būti patogūs ir viską daryti iki koktumo teisingai, kad gautų tai, ko nori. Žmonės prisiskaito vadovėlių, kuriuose sukatalogizuota, kaip efektyviai vykdyti ryšius su visuomene ir dėl to netenka savo veido. Būtent dėl to „ba.“  stipriai išsiskiria iš savo kartos ir patraukia dėmesį. Nes jie turi gaivališkumą. Plius, dainuoja lietuviškai, kas irgi yra labai svarbus veiksnys.