Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

1. Pirmas prisiminimas. Sunku tokį išskirti, nes prisimenu fragmentais, jų seka neaiški. Atsimenu kaimyno laidotuves – tačiau be jokio šiurpo, kaip natūralią kaimo tikrovę. Klausiu mamos: juk tu niekada nemirsi? Ji atsako, kad miršta, deja, visi.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdama kalbėti. Šiošė.
3. Gražiausias keiksmažodis. Nematau reikalo viešinti.
4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinama. Liberté, égalité, sisternité.
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Ona Šimaitė.
6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Pjeras Bezuchovas.
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Fellinio 8½
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… Netrūksta.
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… Medžio lapas.
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Nesu tokia pretenzinga.
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Visiems žinoma, kad esu arši gintarinių Jūratės rūmų Baltijos jūroje atstatymo šalininkė.
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Vilniaus Senamiestis ir Rasos.
13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… Mano uoslė gan racionali, prognozuojama. Per penkis metrus suuodžiu gėrusius. Mintyse juos smerkiu.
14. Pirmą kartą pasimylėjusi, aš… Klausimas diskriminuoja nesimylėjusius.
15. Klausimas, kurio visada vengiu. Apie pinigus.
16. Nė už ką negalėčiau… išsiugdyti pozityviojo mąstymo.
17. Jaučiuosi nuogas be… Kad man jau senokai taip buvo. Paskutinįkart – prieš 11 metų, gulint ant operacinės stalo.
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. Palankyti žurnalistų kursus.
19. Lietuvoje baisiai pasigendu… vaikščiojimo basomis arba su klumpėmis.
20. Katarsis – tai… susitapatinimas su aistromis, kurios ligi tol buvo nepažinios.

————————————————–

• Jūsų eilėraščių knygoje „Singerstraum“ nemažai komentarų apie visuomenę, moterų padėtį joje. Ar tai socialinė kritika, kuriai tiesiog reikėjo literatūrinės formos, ar veikiau siekis išjudinti į save orientuotos, aktualijomis tradiciškai „nesusiteršiančios“ poezijos suvokimą?

Kai rašau eilėraštį, tikrai negalvoju, socialinė kritika tai ar ne (bet ir nemėgstu šio žodžių junginio, jis taip piktybiškai nudrengtas). Negalvoju ir apie tai, kaip rašo kiti, tiesiog rašau taip, kaip rašau aš, kaip jaučiuosi aš. Nesu bendruomenių žmogus, konfliktuoju su aktyvistais (dažniausiai etiniais ir estetiniais klausimais). Šiandieninėje lietuvių poezijoje jau yra visko – ir vadinamojo hermetiško „nesiteršimo“, ir slemo, ir vaikščiojimo po vieną.

• Eilėraštyje „Pokalbis su Vilniaus Gaonu“ nuskamba frazė: „Jaunimas, kaip visad, nemokės rašyti“. Ar kultūros leidinio redaktorei šiuolaikiniam jaunimui sunkiau pasakyti, kad jie nemoka rašyti? O gal šiandienos jaunimui tai sunkiau išgirsti nei ankstesniosioms kartoms?

Ta frazė eilėraštyje ironiška, ji reiškia katastrofistines nuotaikas – paprastai senimui atrodo, kad jaunimas visa kuo prastesnis už juos. Iš tikrųjų jaunimas nemoka rašyti lygiai taip pat, kaip ir senimas, nes mokančiųjų rašyti apskritai nedaug. Ir taip buvo visais laikais. Nepriimti spausdinti autoriai kartais demonstruoja dirglumą nepriklausomai nuo amžiaus. Redaktorės „pastatymas į vietą“ yra vienas iš psichologinių žaidimų.

• „Numirčiau, jeigu tektų komunikuoti su vadinamaisiais sekėjais – familiariai, tarsi tave gerai pažinotų, tačiau visiškai pro šalį komentuojančiais pranešimo turinį“ – esate sakiusi. O kaip reaguojate į kūrybos sužavėtų žmonių pagyras asmeninėse žinutėse? O gal kartais ir pasipiktinimus?

Kad tokių jau nelabai pasitaiko – tam ir esu tą sakiusi. Paprastai ignoruoju. Žmones žavi ne kūryba, o žinomumas. Socialiniuose tinkluose jie linkę komunikuoti su bet kokias, tegu ir simbolines, galias turinčiomis figūromis. Nežinau tiksliai, kam to reikia. Nors būna, kad komunikuoti siekiama ne dėl to – bet tai gana aiškiai pasimato iš raiškos.