Viktoras Bachmetjevas

17807058_1900939006810482_708528449_n

Nuotrauka iš asm. archyvo

  1. Pirmas prisiminimas. Pamenu save gulintį vežimėly balkone vidury žiemos ir kvėpuojantį gaiviu žiemos oru. Bet gali būti, kad tai visai ne prisiminimas, o mamos pasakojimas, kurį įsisavinau tiek, kad man atrodo, jog tą įvykį pamenu ir pats.
  2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. Hm.
  3. Gražiausias keiksmažodis. Mano senelis supykęs keikdavosi: „Perst į butelką.“ Nežinau, ar tai gražiausias keiksmas, bet tikrai juokingiausias, kurį esu girdėjęs.
  4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Nesinorėtų, kad kam nors pakaktų trijų žodžių.
  5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Daug tokių, bet jei jau rinktis vieną, tai norėčiau paplepėti su Rene Descartes’u. Na, dar būtinai Sorenu Kierkegaard’u kavos išgerti – jis ją specifinę mėgo. Dar labai įdomu būtų su Emmanueliu Levinu šnektelti. Bent trimis skirtingais jo gyvenimo etapais: kai jis išvažinėjo iš Kauno į Strasbūrą 1924 m., po to prieš pat karą – po filosofijos studijų ir pažinties su Heideggeriu, ir tuomet iš karto po karo, kai jis suprato, kad jo šeimos Kaune nebeliko ir sutiko savo mokytoją paslaptingąjį mesjė Šušani. Turėtų būti trys skirtingos įdomios istorijos.
  6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Daug tokių romanų veikėjų.
  7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. „Tuvalu“. Bet tik pa-gyventi.
  8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris…
  9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… nežinau, nejaučiu pavydo. Greičiau priešingai, visuomet pamačius kokį gerą kūrinį, apima palengvėjimas: „Ačiū Dievui, šita niša užimta, galima nesirūpinti.“
  10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Kas nors iš „Pink Floyd“. Kita vertus, kadangi aš vis tiek jau nebegirdėsiu, tai būtų geriausia, jei pasirinktų tie, kas į tas laidotuves susirinks.
  11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. „Cafe Amedee“ Liuvene ir „Senas stalčius“ Kaune.
  12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Bibliotekos. Bet tos senamadiškos, kuriose vis dar dominuoja knygos.
  13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… gerą kavą.
  14. Pirmą kartą pasimylėjęs aš… nieko nebepamenu.
  15. Klausimas, kurio visada vengiu. Gal labiau ne klausimas, o pasiūlymas: pasiaiškinam santykius.
  16. Nė už ką negalėčiau… būti aktoriumi. Paslaptingiausias užsiėmimas.
  17. Jaučiuosi nuogas be… Ne be, o ant scenos.
  18. Absurdiškiausias gautas patarimas. „Stok į ekonomiką – tikrai gausi darbą.“
  19. Lietuvoje baisiai pasigendu… Žmonių pagarbos patiems sau.
  20. Katarsis – tai… apsivalymas nuo baimės ir gailesčio pasineriant į juos. Bent jau taip mus moko Aristotelis.

————————————————–

  • Filosofo Emmanuel Levino atminimo Kaune nebuvimą esate pavadinęs „praktiškai kriminalu“. Kokios dar užmaršty atsidūrusios asmenybės                 nusipelno įtraukimo į miestų pasakojimus?

Kaune, man rodos, tai neabejotinai yra Emma Goldman, Vilniuje – Jascha Heifetzas. Jei sau leisčiau apibendrinti, Lietuvos žydai apskritai mūsų atmintyje egzistuoja tik fragmentiškai, tarsi kokie įsiveržėliai ir svetimkūniai, ypatingai miesteliuose. Manau, kad ta amnezija yra pavojinga visų pirma mums patiems.

 

  • Vienas žymiausių reklamos kūrėjų Lietuvoje Žygimantas Kudirka-Mesijus teigia, jog „lietuviška reklama galėtų kalbėti drąsiau ir atviriau“. Jūs ir pats esate vadovavęs „Not Perfect | Y&R“ agentūrai. Kas lemia šią nuosaikią reklamos kultūrą – klientų atsargumas ar kūrybininkų pasirinkimas likti patogioj būsenoj?

Lemia turbūt kultūrinės, istorinės sąlygos – dabartinė reklamos tradicija Lietuvoje egzistuoja iš esmės tik ketvirtį amžiaus, dar visai neseniai – prieš maždaug penkiolika-dvidešimt metų – per TV būdavo transliuojami reklaminiai klipai, kurie reklamavo pačią reklamą: aiškino, kodėl ji yra reikalinga ir pan. Taip kad nieko nuostabaus, jog Lietuvos reklamos rinka pasaulinių inovacijų nesukuria. Vis dėlto nesu toks tikras, kad aš labiausiai pasigendu drąsos – man tai nėra savaiminė vertybė. Reklamoje, o ir komunikacijoje apskritai, visuomet ieškau konceptualinės švaros ir kokybės. Kitaip tariant, tikrinu, ar žmonės patys žino, ką nori pasakyti, ir kiek techniškai švariai tą savo žinią neša. Reikia pripažinti, kad čia mūsų reklamos kūrėjams tikrai yra kur pasitempti.

 

  • Kaip jaučiasi akademinis žmogus politinėje erdvėje? Ar universiteto žmogus nėra vienišas „karjeros politikų“ (angl. career politicians) tarpe?

Taip susiklostė, kad komanda, kurioje dirbu, yra sudaryta ne iš karjeros politikų. Tad kažkokios įtampos ar perskyros nejaučiu – kiekvienas dirbame savo darbą ir dalinamės atsakomybėmis.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s