Liverpool Indie/Rock Bar nuotrauka.

1. Pirmas prisiminimas. Kai sužinojau, kad mirė senelis.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. „Faktas“ (NYLA podcast‘o klausytojai supras).
3. Gražiausias keiksmažodis. „Rupūžiukai“. Taip vienas senolis filme „Močiute, Guten Tag!“ pavadino vaikystės draugus vokiečius. Sovietinė sistema nuo mažens auklėjo vokiečių nemėgti.
4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Very stable genius.
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. „The New Yorker“ redaktorius David Remnick.
6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Paauglystėje būčiau pasakęs, kad tas žurnalistas iš „Stories We Could Tell“, bet išties nieko tokio adrenaliniško nepatyriau. Klausimu priminei, kad turiu skaityti daugiau romanų.
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. „Another Earth“. Būtų įdomu stebėti paniką ir save joje.
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… Kūrinių netrūksta. Laiko juos vartoti reikia!
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… Kartais pavydžiu žmonėms, kurie išvyko iš Lietuvos. Bet jie galbūt pavydi man. Ir abi pusės gyvenam iliuzijoje.
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Norėčiau, kad namiškiai klausytų tai, kas jiems atrodo tinkama. Kad ir kaimo giedorių choro, kurį pamenu iš vaikystės. Man tuo metu jau bus nebesvarbu. Bet Sufjan Stevens „Carrie & Lowell“ yra įspūdingai gražus albumas.
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Žydiškas Vilnius.
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. „Chaika“.
13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… obuolių pyragą.
14. Pirmą kartą pasimylėjęs, aš… nieko nesupratau, bet buvom labai laimingi (ar esu vienintelis, visus Neišsiųstų CV interviu pradedantis skaityti nuo šio klausimo?!).
15. Klausimas, kurio visada vengiu. „Kur tu? Vėluoji…“.
16. Nė už ką negalėčiau… paliesti nosies liežuviu. Nu niekaip…
17. Jaučiuosi nuogas be… kokio nors preparato plaukuose, kurie vieną dieną mane nuplikdins.
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. „Neliūdėk“.
19. Lietuvoje baisiai pasigendu… traukinių.
20. Katarsis – tai… kai jogos treniruotės pabaigoje atpalaiduoji vieną raumenį po kito, kol galiausiai guli kaip salota.

 ————————————————–

Britų grupės „Bloc party“ narys Kele Okereke yra sakęs, kad broliai Gallagheriai iš „Oasis“ kategorišką mąstyseną, agresyvumą ir nepagarbą kitiems pavertė siektinais bruožais. Tuo tarpu, Emilija Visockaitė teigia, kad lietuviškoje muzikoje mažoka ryškių aukštesnio nei vidutinio intelekto asmenybių. Kokių ryškių asmenybių šiandien reikia labiau – aštrių, brutaliai atvirų ar visgi išskirtinių savo išprusimu, kultūros išmanymu?

Scenai labiausiai reikia asmenybių, kurios nustatytų naują etikos standartą. Reikia muzikantų, kurie atsisakytų groti vienoje grupėje su SEL’u – atlikėju, kuriam jo buvusi mergina yra pateikusi kaltinimus grasinimu nužudyti. Muzikantų, kurie nedirbtų su vadybininkais, nesugebančiais uždirbti savo atlikėjams pinigų, nors patys vairuoja „Bentley“. Muzikantų, kurie neitų į kičinius M.A.M.A. apdovanojimus, o susikurtų savus. Muzikantų, kurie nekoncertuotų už dyką, nebent labdaros renginiuose. Nėra taip svarbu, kaip tu išreiški poziciją – tiesmukai ar „be pykčio“. Svarbu tą poziciją turėti.

Tokių asmenybių atsiranda. Neseniai „Klasės“ laidą skyriau paauglių muzikai, dalyvavo du dainininkai ir dainų autoriai – Noyus ir Ukku, bei vadybininkė Liepa. Jų muzika, mąstymas, įvaizdis – jie jau yra iš naujo pasaulio. Tokių muzikantų yra daug daugiau. Reikia tik luktelti, kol jie baigs mokyklą ir tikėtis, kad kurį laiką čia liks.

Jokiu būdu nesakau, kad visi turi būti teisuoliški geriečiai, tai būtų nuobodu. Tabloidiniai Noel’iški komentarai yra smagūs – kas kitas, jei ne jis, apie naują Harry Styles dainą pasakys, kad jo „katė parašytų geresnę“. Reikia aštrumo, reikia prakaito ir konflikto. Tiesiog konfliktas turėtų būti vardan bendro gėrio. Norėčiau, kad Lietuvoje atsirastų reperė kaip Kate Tempest, kuri parašytų lietuvišką „Europe is Lost“ versiją: „Develop, develop / And kill what you find if it threatens you / No trace of love in the hunt for the bigger buck / Here in the land where nobody gives a fuck“. Kate sujungia abu: ir brutalumą, ir intelektą. Lietuvoje MC Mesijus yra arčiausiai to. Tik kad jo tekstai yra metaforomis apsaugoti, bet vis vien puikūs.

Pasak T.Vaisetos, „politinė interpretacija, kuri kai kurių kūrinių atveju atrodo kone privaloma, yra laikoma nedvasingu politizavimu, neskoningu ir žemu užsiėmimu, kurio kiekvienas tikras meno mylėtojas jokiu būdu nesiims.“ 2016-ųjų lapkritį kultūros bare „Kablys“ kalbėjote apie 7-ojo dešimtmečio kontrkultūras, pankroką. Ar šiandienos lietuviškoje muzikoje trūksta socialinės kritikos bei reakcijų į politinius įvykius?

Trūksta kritikos, kuri eitų prieš „partinę liniją“. Atrodo, kad muzikantų aktyvumo yra. Štai, prieš alkoholio draudimą buvo greitai susivienyta. Tačiau tai buvo lengva pozicija – ją priėmęs iškart perėjai į galingąją stovyklą, išvien su prekybos tinklus atstovaujančiu Laisvosios rinkos institutu, dešiniaisiais politikos apžvalgininkais, kitais Facebook „influenceriais“. Paimkime kitą atvejį – atnaujintą šaukimą į kariuomenę. 1998 m. „dr. Green“ buvo išleidusi dainą „S.K.A.T.A.“, kuri šifravosi kaip „Savanoriškoj krašto apsaugoj tarnauti atsisakau“. Šiemet panašios dainos niekas neišleido, nes didelė rizika, kad būtų apšaukti Rusijos mylėtojais, nesuprantančiais grėsmių Lietuvai ir t.t. Matome, kas atsitiko. Kai Beata su Neringa pristatė fotoprojektą „Jie pasirinko kariuomenę“ su verkiančiais šauktiniais, – jos buvo puolamos kaip šalies išdavikės. Tuo tarpu 2017-aisiais buvo sukurta daug patriotinių dainų. Deivis prikėlė savo karjerą daina „Tu karys“, kurioje yra tokie žodžiai: „Tu karys, tu daugiau nei žmogus“. „The Station“ išleido dainą „Lietuvis“, su tokiais žodžiais: „Kiekvieną žmogeliuką aš asmeniškai nušausiu“. Tad Lietuvoje šiuo metu yra gan daug politiškų dainų, bet, priešingai nei įprasta Vakarų pop kultūroje, jos nėra pacifistinės ir kritiškos valdžiai ar verslui. Priešingai. Žinoma, tai nereiškia, kad siūlau daugiau tokių dainų kaip Stano ir Zvonkaus „Afroman“ perdirbinys.

Kita vertus, ne visur reikia tiesioginio politinio įsikišimo. Daugelis puikiausių šiandienos Lietuvos atlikėjų – „Frank Fitts“, „Garbanotas Bosistas“, tikiu, dar nedingsianti Alina Orlova – neina į politikos lauką, o tiesiog kuria puikią muziką, koncertuose buria bendruomenę, leidžia publikai džiaugtis vietine scena, tikėti jos, o kartu ir visos šalies ateitimi. Tai, vienok, irgi politika.

Kaip sukurti socialiai aktyvią bei glaudžią muzikinę bendruomenę Lietuvoje?

Reikia daugiau vidinio išsikalbėjimo – kad ir dėl grojimo nemokamai festivaliuose, kas yra populiari praktika daugeliui grupių. Maždaug „jeigu esi jauna grupė, eik pagroti į lietuvišką festivalį už dyką – čia bus geras promo“. Tai nuveda iki to, kad vėliau tampa sunku už pirmąjį koncertą gauti pinigus. Jeigu visos grupės susitartų, kad „niekas negrojam nemokamai, nebent tai yra koks nors prasmingas festivalis be bilietų“, tai iš esmės pakeistų situaciją.

Reikia, kad muzikantai labiau užstotų vieni kitus. Pamenu atvejį su Kazimieru Likša, kuomet jis rašė, kad buvo susitaręs dirbti kartu su „M.P.3“ agentūra bei išleisti albumą. Ir tada agentūra pasakė, kad albumo visgi nebus. Jis kaip muzikantas jau buvo parašęs dainas, sudėjęs planą, tai turėjo būti kitas jo karjeros žingsnis. Būtų gerai, kad kitos tos agentūros grupės pasisakytų, užstotų kolegą muzikantą. Nesakau, kad reikia būtinai palikti agentūrą – bet reikia eiti į dialogą ir padėti vieni kitiems.

Bendruomeniškumą pastebiu tarp jaunų grupių. Pavyzdžiui, „Abudu“ yra draugai su „Bosistu“, „Frank Fitts“ turavo kartu su „Crucial Features“, egzistuoja visa „Tilto namų“ šeima su „Shishi“, „Kabloonak“, „Migloko“ ir būriu kitų vardų. Reikėtų, kad muzikantai nebijotų vieni su kitais kalbėtis, nežiūrėtų vienas į kitą kaip į konkurentus. Naudinga suvokti, kad visi yra toje pačioje valtyje ir, kas gerai man, yra gerai tau. Ir reikia, kad bendravimas būtų visų pirmas gyvas, o tik po to internete. Facebook taip pat suteikia erdvę bendravimui, bet, pavyzdžiui, grupė pavadinimu „Muzikantų brolija ir seserija“, iš realaus įrankio, leidžiančio muzikantams vieniems su kitais kalbėtis, patapo trolinimo, meme‘ų ir instrumentų pardavimo vieta.

Prie buvusio Liverpool Indie/Rock Bar durų.

Ką tau reiškė Liverpool Indie/Rock Bar ir pats Liverpool judėjimas? Koks jausmas apima dabar stovint prie buvusio baro durų?

Visa vėlyvojo indie roko (ar pajautėt, kaip šis terminas per pastaruosius metus nunyko?) banga Vilniuje buvo labai didelė ir man asmeniškai artima. Tai natūralu: mums artima ta muzika, kuri skamba, kai augam. Už mane keliais metais vyresni draugai, vargšai, pateko į „nu-metal“ zoną ir dabar jaučia nostalgiją „Limp Bizkit“. Niekada to nesuprasiu, bet gal jie niekada nesupras, kaip galiu jausti prisirišimą prie kokių nors „Kaiser Chiefs“ ar „The Kooks“. Dabar negaliu tų grupių klausyti. Bet tuo metu, kai esi šviežias studentas Vilniuje, visa miesto kultūra, žmonės, kurie klauso tokią muziką, apie kurią anksčiau diskutuodavau tik internetiniuose forumuose, negali nepalikti įspūdžio.

Pamenu „Liverpool“ naktis: nueini į didžiausią tuometinį Vilniaus klubą „Havana Social Club“, kur viename aukšte vyksta kažkas panašaus į diskoteką, o kitam gyvai groja „Colours of Bubbles“ ir visur yra sausakimša. Jautiesi kaip rokenrolo rojuje. Indie roko banga Vilniuje tikrai buvo stipri, bet jai buvo lemta numirti natūralia mirtimi. Tai yra ir muzikos prakeiksmas ir įdomumas: čia viskas laikina. Kasmet reikia naujų tendencijų, kad industrija suktųsi į priekį. Šiandien „cool kids“ eina į hiphopą ir R&B, rokeriai liko būti kukliais, neišsišokimas ir jausmų atvirumas tapo nauju standartu. Man tai labai patinka. Aš klausiau dabartinių indie roko grupių (skirtumas nuo senųjų laikų, kad dauguma jų amerikietiškos, nebe britiškos) kaip „Cloud Nothings“ ar, pavyzdžiui, šiemet atrastos „Daddy Issues“ ir mėgaujuos. Tačiau ši muzika dabar Vilniuje bendruomenės nesuburs.

„Liverpool“ judėjimas man visada primins tą gražų laiką, kai visi norėjo groti gitaromis ir turėti bitliškas šukuosenas. Dabar baro vietoje kuriama erdvė startuper‘iams, kas patvirtina, kad naujosios roko žvaigždės išties yra programuotojai.