Asmeninio archyvo nuotrauka.

1. Pirmas prisiminimas. Tėvų sodybos kieme mane vejasi milžiniški kalakutai. Gindamasis mėtau į juos plytgalius.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. „Voveruška“.
3. Gražiausias keiksmažodis. Tas, kuris geriausiai išreiškia to momento emociją.
4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Įdomus, kūrybingas, tolerantiškas.
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Tomas Venclova.
6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Remarko „Juodojo obelisko” herojus.
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. „Delikatesai”.
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… Dainų per daug (pavargau nuo dainuojančių), o geros knygos ir filmai atsiranda, kai jų ieškai.
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… Simon Shama „Landscape and Memory”.
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Turėtų? Gal dar ankstoka? Palaukit dar.
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Būtų įdomu sužinoti, kur buvo, ir atkurti Mindaugo Vorutą.
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. „Šnekutis”, Šv. Mikalojaus gatvėje.
13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… pelynų kvapą.
14. Pirmą kartą pasimylėjęs, aš… Nieko neprisimenu. Atėmė atmintį.
15. Klausimas, kurio visada vengiu. Tas, kuris, man atrodo, visiškai ne į temą.
16. Nė už ką negalėčiau… būti matematikos mokytoju.
17. Jaučiuosi nuogas… kai važiuoja stogas.
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. „Gal jūs palaukite palankesnio laiko?”
19. Lietuvoje baisiai pasigendu… geranoriško požiūrio į nepažįstamus.
20. Katarsis – tai… nauja knyga, kurioje slypi atsakymas, kurio ieškojau.

 ————————————————–

• Šiuo metu Lietuvoje nenutrūksta kalbos apie emigracijos mastus ir apie tai, kad Lietuvai gresia išnykimas. Ar iš tiesų, jūsų nuomone, prognozės tokios niūrios?

Aš nesu tarp tų, kuriems atrodo, kad Lietuva „išsivaikšto”. Lietuvos visuomenė ir anksčiau matė didelio masto migracijų – prisiminkime vien XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios emigraciją. Mažiausiai migravome, kai buvome uždaryti geležiniame narve. Be to, migracinės patirtys suteikia daug privalumų ir pranašumų apie kuriuos mažai kas kalba.

• Savo knygoje „Modernios Lietuvos kūrimas” daug dėmesio skyrėte varpininkų ir aušrininkų vizijoms aptarti. Kaip, jūsų nuomone, jos susiję ar nutolę su tuo, kas Lukiškių paminklo kontekste įvardijama kaip „vytininkai“ ir „bunkerininkai“?

Konfliktas tarp „vytininkų” ir „bunkerininkų” buvo sukeltas nevykusio valdžios elgesio, nes nei vienas iš šių projektų nėra kuo nors pranašesnis už kitą. Analogijų neįžvelgiu, nes aušrininkai ir varpininkai atspindėjo dvi politinių lyderių kartas, kurios turėjo skirtingas romantikų ir pozityvistų pasaulėžiūras, o čia pasaulėžiūrinį konfliktą įžvelgti sunku. Greičiau politines manipuliacijas: vienu atveju bandyta paminklo pastatymą demokratizuoti, o kitu atveju – įsiūlyti paminklą „iš viršaus”.

• Ką jums reiškia būti Lietuvą tyrinėjančiu akademiku svetur?

Buvimas svetur leidžia į Lietuvoje vykusius procesus pažvelgti tarsi iš šalies, pamatyti platesnį jų kontekstą. Būna įdomu stebėti, kokius įsivaizdavimus apie Lietuvą susikuria kolegos, tyrinėjantys ją „iš atstumo”. Taip pat pamatau, kad pasaulyje Lietuvą tyrinėjančių žmonių yra labai nedaug. Norisi juos visus įrašyti (ir įsirašyti) į Raudonąją knygą.