Nendrės Žilinskaitės nuotr.

1. Pirmas prisiminimas. Šviečia saulė, einam su šeimyna Palangos paplūdimy, matau jūrą, geltoną tiltą, šalia joja keletas arklių. Sunku pasakyti, ar taip tikrai buvo ar išgyvenau jį savo vaizduotėje.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdama kalbėti. Nežinau.
3. Gražiausias keiksmažodis. Man atrodo, tikri keiksmažodžiai turi būti labai negražūs.
4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinama. Šviesa. Šypsena. Įkvėpimas.
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Rašytojas Romain Gary, „Talking Heads“ vokalistas David Byrne. Čia pirmieji, kurie šauna į galvą.
6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Tai labai nepastovu. Paskutinį kartą giliai susitapatinus buvau su O. Wilde ir jo „De Profundis“ išpažintim.
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Laikinai apsigyvenčiau bet kurioj Hario Poterio dalyje. O jei reiktų kraustytis ilgesniam laikuim, svarbu, kad pabaiga laiminga būtų.
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… Netrūksta! Nebent filtro / žmogaus, kuris ištrauktų reikiamą kūrinį reikiamu metu.
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… John Cage „4’33“.
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Lietuvių liaudies dainos.
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Apokaliptinis Šiauries miestelio rajonas, kuomet ten dar stovėjo tankų pakylos, begalinėse betono aikštėse brolis mokė mane skeitint ir pakelt priekinį dviračio ratą.
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Miškas.
13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… šviežiai maltą kavą, juodą duoną ir orą po lietaus.
14. Pirmą kartą pasimylėjusi, aš… turėjau daugiau klausimų nei atsakymų.
15. Klausimas, kurio visada vengiu. Tai koks planas?
16. Nė už ką negalėčiau… Galėčiau, jei suprasčiau kam to reikia.
17. Jaučiuosi nuoga be… Anksčiau sakiau, kad be dviračio, bet tada jį pavogė. Gal.. be plaukų?
18. Absurdiškiausias gautas patarimas.
19. Lietuvoje baisiai pasigendu… daugiau saulės. Kitaip sakant, daugiau optimizmo ir atsipalaidavimo.
20. Katarsis – tai… tas palengvėjimas, kai apsiverki arba pasakai, ką iš tikro galvoji.

————————————————–

• Jūsų grupė „shishi“ sulaukė dėmesio festivalyje „MENT Ljubliana“, rinkote lietuvišką muziką į tarptautinius beehype metų sąrašus. O kiek mums patiems Lietuvoje įdomi alternatyvi kitų mažų šalių muzika?

Man rodos, atskirtis čia kaip Brazilijoje tarp skurdo ir turto. Siauram žmonių ratui – labai įdomi, jie naršo, ieško, nenurimsta. Jiems reikia vis kažko naujo. Platusis ratas vargiai girdėjęs savo šalies alternatyvią muziką, o ką jau kalbėti apie Bulgarijos ar Baltarusijos alternatyvą… Stiprėjant kultūriniam kapitalui, gali būti, kad ši situacija irgi keisis.

• Minėjote, kad „merginų grupės“ formuluotė jums labiau patinka ne kaip socialinio reiškinio įvardijimas, o tiesiog priminimas, kad tai – trijų moteriškų vokalų grupė. Kokie vokalai jums patinka labiausiai?

O kitoj dainoj – kiek nederantys. O dar kitoj – dieviškai valdomi. O dar kitoj – visai nedainuojantys, o šnekantys. Kiekvienas vokalas skoningai panaudotas savo vietoje man labai patinka. Ir atvirkščiai – labiausiai nepatinka neskoningumas. Pavyzdžiui, kai atlikėjai su gerais duomenimis pamiršta muzikuoti ir užsiima vien sportu ir galimybių demonstravimu. Tai labai greitai nusibosta…

• Esate rašiusi kūrybinėje agentūroje, rašote muzikines apžvalgas ir kitus tekstus. Ar gebėjimas rašyti apskritai siejasi su muzikos tekstų rašymu?

Rašau kūrybinėje agentūroje ir dabar. Dar rašau daugybę kitų mažiau kūrybiškų tekstų. Tačiau kurti žodžius dainai – labai asmeniškas dalykas. Kalbi už save, apie save. Net jei pasakoji išgalvotą istoriją. Tai – du labai skirtingi dalykai. Rašydama tekstus stengiuosi konstruoti, dėlioti, ieškau logikos. Dainų žodžiuose logika ir konkretumas man labiau trukdo nei padeda. Vis dar norėčiau užsirašyti į spontaniško rašymo kursus „Mažiau galvok“. Gal girdėjot, kur tokie vyksta?