Nerijus Milerius

Milerius iš asmeninio archyvo

Asmeninio archyvo nuotr.

  1. Pirmas prisiminimas. Vieno ryškaus pirmo prisiminimo neturiu. Veikiau yra gausybė vaikystės prisiminimų, susiliejusių į vieną „atmosferų“ tinklą. Dauguma tokių prisiminimų – iš vasaros atostogų senelių kaime. Dar būdamas penkerių aš šešerių metų vasarą atvykęs į kaimą godžiai tyrinėdavau, ar čia viskas taip pat kaip prieš metus ar du.
  2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. Pasiilgčiau ne kokio vieno žodžio, o paties kalbėjimo. Vaikystėje mane persekiojo dvi baimės – baimė mirti ir baimė netekti liežuvio.
  3. Gražiausias keiksmažodis. Kadangi beveik visą vaikystę pragyvenau netoli Vilniaus stoties, keiksmažodžiai man visada atrodė tokie pat natūralūs kaip žaidimai ar miegas. Kiekvienas stiprus keiksmažodis turi būti negražus, o silpni, tariamai „gražūs“ keiksmažodžiai tėra retorinės kalbos figūros, dažnai keliančios juoką ar atlaidžią šypseną.
  4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Geriau tyla nei trys žodžiai. Kad ir kokie intriguojantys jie būtų.
  5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Jei svajoti susitikti, reikia svajoti radikaliai – su Jėzumi, su Buda. Kita vertus, kodėl svajoti reikėtų vien apie tuos, kurių niekada nesutiksi? Ir kodėl realūs susitikimai negali būti „svajonių susitikimais“? Štai mirus Jonui Mekui, liūdna, bet ir džiugu prisiminti, kad esu jį sutikęs ir su juo kalbėjęs.
  6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Paauglystėje nevalingai tapatindavausi su Ericho Marijos Remarko ar Ernesto Hemingvėjaus personažais, bet paauglystė praėjo, kaip ir noras su kuo nors tapatintis.
  7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Paauglystėje būčiau atsakęs – Andrejaus Tarkovskio filme „Andrejus Rubliovas“. Bet – kaip ir knygų atvejų – noras „gyventi filmuose“ yra praėjęs.
  8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… dar nesukurtas. Tiksliau, kurios/kurio pats dar nesukūriau.
  9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… Nėra jokio „balto“ pavydo. Taigi net jei esi ir visiškai beviltiškas, pavydėti nėra jokios prasmės.
  10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Tyla ar natūralus juokas būtų pats geriausias albumas.
  11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Mane daug labiau traukia mąstyti apie neegzistuojantį laiką ir praėjusius laikus, o tokių – daugybė.
  12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Gimtasis miestas – Vilnius.
  13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… moters kvepalų kvapą, ypač prasilenkiant kur nors gatvėje. Galbūt šis kvapas toks išskirtinis, nes vos juntamas, o galbūt todėl, kad akimirksniu išsisklaido ir išnyksta.
  14. Pirmą kartą pasimylėjęs, aš… pagalvojau – viskas.
  15. Klausimas, kurio visada vengiu. Mano sesuo man vis primena, kaip liepusi ką nors sutvarkyti, ji rasdavo mane parimusį ant šluotos ir skaitantį. Iki šiol klausimas, kada ką nors sutvarkysiu, sukelia atmetimo reakciją.
  16. Nė už ką negalėčiau… išduoti savo principų.
  17. Jaučiuosi nuogas be… drabužių.
  18. Absurdiškiausias gautas patarimas. Absurdiškiausias patarimas – neklausyti jokių patarimų.
  19. Lietuvoje baisiai pasigendu… sveikų kritinių diskusijų. Lietuvoje debatai dažnai primena nedidelę stiklinę – nuo menkiausio krustelėjimo kyla milžiniškos audros, o bet kokios nuomonės tampa gyvenimo ir mirties reikalu.
  20. Katarsis – tai… mistifikacija, kurios legenda garsesnė už patį turinį. Gana dažnai manoma, kad katarsis – vos ne privalomas „sukrečiančio“ kūrinio elementas, be kurio menas nėra vertas paties meno vardo. Todėl man neretai artimesni maištaujantys, žiūrovų ar skaitytojų skoniui nepataikaujantys, katarsį kaip šabloną atmetantys darbai.

————————————————–

  • Kartais atrodo, kad kino ar muzikos tyrėjo darbas dėkingesnis nei, pavyzdžiui, literatūros recenzento. Galų gale peržiūrėti kino filmą ar išklausyti albumą nereikalauja tiek laiko kaip perskaityti romaną. Panašu, kad kinas ar muzika turi ir platesnę auditoriją. Ką manote?

Kino vertinimo lengvumas tėra tariamas dalykas. Niekam nekyla abejonių, kad norint skaityti knygas, reikia mokėti ABC, tačiau neretai pamirštama, kad greta įprasto raštingumo egzistuoja ir vizualinis raštingumas. Todėl gana dažnai kino kūriniai vertinami lengva ranka, o pats vertinimas primena ne profesionalią analizę ar kūrybišką interpretaciją, bet asmeninių pomėgių nulemtą nuomonę. „Nuomonių formatas“ kino vertinime įsigali vis labiau, bet kam įdomu tenkintis vien tokiu formatu?

 

  • Vis dar kalbama apie egzistuojančius moterų personažų šablonus kine. Ar sutinkate su šia mintimi? O gal tai keičiasi?

Moterų vaizdavimo šabloniškumas kine gana išsamiai tyrinėtas. Tačiau net žinant, kaip veikia „žvaigždžių“ gaminimo industrija, nėra lengva pakeisti šios industrijos taisykles. Pavyzdžiui, anglų kino teoretikė Laura Mulvey puikiai parodė, kaip moterų žvaigždžių kalimo mašina tarnauja objektyvuojančiam maskulinistiniui žvilgsniui. Vis dėlto pati teorinė analizė viena negali įveikti vaizdavimo šablonų, tam reikia ir atitinkamų kinematografinių praktikų, ką, beje, pademonstravo ir ta pati Mulvey.

Laimei, nepaisant šablonų inercijos, situacija iš tiesų nebėra tokia, kokia ji buvo XX a. aštuntajame dešimtmetyje, kada Mulvey paskelbė savo garsiąją feministinę moterų objektyvavimo kine analizę. Kartais nedidelėje industrijoje pokyčiai matyti geriau, nei globalioje rinkoje. Tarkim, pastarojo meto Lietuvos kinas neįsivaizduojamas be kino režisierių Giedrės Beinoriūtės, Linos Lužytės, Eglės Vertelytės, Marijos Kavtaradzės, kurių filmuose ir moterų personažių vaizdiniai nėra antriniai, funkcionuojantys vien kaip „priedai“ prie dominuojančių vyrų vaidmenų. Be abejonės, besikeičiančios tendencijos paveikia ir vyrų režisierių kiną.

 

  • Esate teigęs, jog vertindamas kiną nebijote subjektyvumo kriterijų. Kokie jie? Ar Nerijus Milerius-žiūrovas filmą vertintų skirtingai nei Nerijus Milerius-tyrėjas?

Man „subjektyvumas“ reiškia ne kokią nors nuo profesinių žinių „laisvą“ nuomonę, o galimybę kalbėti vien apie tokius kino filmus, kurie kelia iššūkį ir skatina mąstyti. Esu parašęs monografijas, skirtas apokalipsės ir prievartos kinui, nes mane stebino pats apokalipsės ir prievartos vaizdų funkcionavimo kapitalistiniame pasaulyje paradoksas. Taigi kokį nors Holivudo hitą, pavyzdžiui, Emericho “Nepriklausomybės diena”, žiūrėjau porą kartų ne todėl, kad juo mėgavausi, kaip meno kūriniu, o todėl, kad šis filmas kaip niekas kitas reprezentuoja ideologinių prasmių prisodrintą komercinį apokalipsės kiną.

Taigi tarp „Mileriaus-žiūrovo“ ir „Mileriaus-tyrėjo“ egzistuoja ne vertinimo, o žiūrėjimo intencijų skirtumas. Kadangi kiną esu įpratęs vertinti kiek platesniame kontekste, kartais šis kontekstas skatina peržiūrėti ir tuos filmus, kurių vien dėl meninio intereso nebūčiau žiūrėjęs.

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s