Tadas Kazakevičius

tadas_kazakevicius_portrait

Asmeninis portetas.

  1. Pirmas prisiminimas. Sėdėjimas tėvui ant pečių.
  2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. Myliu (visomis prasmėmis). Manau, kad tai esminis žodis.
  3. Gražiausias keiksmažodis. Po paraliais.
  4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Žmogus, mylėjęs gyvenimą.
  5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Dorothea Lange.
  6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Romano galbūt taip greit nesugalvosiu, bet galima sakyti, kad Woody Allen filmo „Midnight in Paris“ pagrindinis veikėjas Gilas Penderis.
  7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Bet koks filmas, kurtas pirmoje 20 amžiaus pusėje. Labiau ilgiuosi negyvento laiko, o ne filmo.
  8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… papasakotų istorijas apie namą, kuriame gyvenu.
  9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… kroksus.
  10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Bet kas iš Maurice Ravel ar George Gershwin repertuaro. Jie mano mylimiausi.
  11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. „Konrado cukrainė“ Laisvės alėjoje, Kaune.
  12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Putvinskio g. Kaune.
  13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… kvapą, kuris jaučiamas vos pradėjus kūrenti pečius mieste vėlyvą rudenį.
  14. Pirmą kartą pasimylėjęs, aš… pasijutau gerai.
  15. Klausimas, kurio visada vengiu. Kodėl?
  16. Nė už ką negalėčiau… nustoti ieškoti.
  17. Jaučiuosi nuogas be… fotoaparato, savo kelionėse po Lietuvą.
  18. Absurdiškiausias gautas patarimas. Pagalvoti „kodėl?“.
  19. Lietuvoje baisiai pasigendu… empatijos žmogui.
  20. Katarsis – tai… Džiaugiuosi, kad jis egzistuoja. Mes labai daug galime išmokti iš kūrinių dorai net nepatyrę to savo kailiu.

————————————————–

  • Kalbėdamas apie humanistinę fotografiją ištariate frazę „mūsų fotografijos klasikai“. Ar į fotografiją atėjęs iš kitos srities, savo nuotraukomis jaučiatės susikalbantis su Požerskio, Sutkaus ar Rakausko darbais? O galbūt dar nedrįstate savęs apmąstyti panašiame kontekste? Kiek fotografuojančiam žmogui svarbi bendruomenė?

Į šį klausimą, manyčiau, geriau ir atsakyti „mūsų fotografijoms klasikams“. Nesijaučiu gerai darydamas išvadas apie savo kūrybą, savo sugebėjimą „susikalbėti“ su šių brandžių kūrėjų darbais. Galbūt tik galiu pasidžiaugti, kad esu išgirdęs keletą padrąsinančių frazių, perduotų iš jų ar išsakytų akis į akį, kad vis dėlto mano matymas yra jautrus ir įdomus. Mano gyvenime labai daug kūrybos įvyksta man būnant vienam. Taip gali būti ištikimas savo mintims, savo matymui, tad man svarbu vienatvė, tačiau bendruomenė yra be galo svarbi taip pat. Juk ne tik sau „į stalčių“ fotografuoji. Kas jei ne ji įvertins, o gal ir pamokys.

 

  • Jūsų fotografijos iš serijos „Tai, ko nebebus“ ypač intymios ir jautrios. Kaip „prisijaukinate“ žmones kadrui? Ar yra žmonių, prie kurių prieiti vaizdu taip ir nepavyko? 

Nuoširdus pokalbis, tikra empatija žmogui, buvimas kartu kiek ilgėliau su žmonėmis padaro stebuklus. O nenorėjusių buvo tikrai nedaug. Jei taip ir nutiko, tai dažniausiai būdavo dėl nenudirbtų darbų, kurie laukia, skubėjimo pas gyvulius ar pan. Tikro nenoro būti užfiksuotam beveik nepajutau.

 

  • Esate sakęs, jog fotografija jums – būdas kalbėti. Kokiomis temomis vis dar kalbame nepakankamai?

Nepakankamai kalbame su nepažįstamaisiais ir nepakankamai pasitikime žmonėmis. To pasimokiau iš mano sutiktųjų žmonių.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s