Kristinos Liekytės nuotr.

1. Pirmas prisiminimas. Vakaras. Guliu dviaukštėje vaikiškoje lovoje. Prie lovos ateina tėvai, padovanoja man rožinės-baltos spalvos pliušinį peliuką. Man jis labai patinka. Tėvai klausia, koks bus jo vardas. Atsakau, kad Brazauskas. Tėvai garsiai ir nuoširdžiai juokiasi. Dar dabar galvoju, kodėl tą peliuką Brazausku pavadinau, veikiausiai dažnai tą pavardę kur girdėdavau, nes buvo, berods, 1995-ieji.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdama kalbėti. Geras/gẽra/gerai.
3. Gražiausias keiksmažodis. Po paraliais.
4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinama. Gyvena tikrą gyvenimą.
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Agnès Varda, Edward Said, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Martin Luther King, Chris Marker. Atrodo, kad dar ilgai galėčiau tęsti šį sąrašą.
6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Dažnai daug paralelių rasdavau skaitydama Hermanno Hessės knygas, tačiau tai buvo senokai. Įdomu, ar skaitant dabar galvočiau tą patį?
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Tokiame, kuriame galėčiau skraidyti, užsidėti apsiausą ir tapti nematoma, būtų daug magijos, nuotykių ir keistenybių. 🙂
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… netrūksta, norėtųs turėti daugiau laiko viskam perskaityti, pažiūrėti, išgirsti.
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… nepavydžiu.
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Flavien Berger – La Fête Noire.
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Daugiakultūriniai miesteliai su ošiančiomis turgaus aikštėmis Lietuvoje prieš Antrąjį pasaulinį karą
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Vakarėjančios Paryžiaus gatvės, Skrebio ežero pakrantė Aukštadvaryje.
13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… apelsinmedžių žiedus, vasaros lietų.
14. Pirmą kartą pasimylėjusi, aš… galvojau, kodėl nepadariau to anksčiau.
15. Klausimas, kurio visada vengiu. Bandžiau sugalvoti, bet atrodo, kad nevengiu.
16. Nė už ką negalėčiau… Galėčiau, jei tvirtai žinočiau, kodėl tai darau.
17. Jaučiuosi nuogas be… jaučiuosi nuoga po atvirų ir gilių pokalbių, kai stoviu priešais kitą parodžiusi visas savo silpnybes ir mintis, kurias ilgai laikiau tik sau.
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. „Gal geriau patylėk, nesivelk“ – taikoma situacijoms diskusijose su žmonėmis, kurie turi skirtingus įsitikinimus.
19. Lietuvoje baisiai pasigendu… kultūrų įvairovės ir tolerancijos, supratimo, noro pažinti vienam kitą.
20. Katarsis – tai… jausmas, kai mintys ir realybė tampa viena.

————————————————–

• Esi filmo „Riedėjo gniūžtė į pietus“ (apie litvakus Pietų Afrikoje) bendraautorė. Dokumentikos žanras šiandien, atrodo, klesti. Visgi kokia jo vieta tradicinėse ar interneto televizijose, portaluose Lietuvoje? Dokumentika yra laukiama ar autorius savo dokumentikos kūrinio parodymu žiūrovams turi rūpintis savarankiškai?

Dokumentika šiandien turi labai daug kelių pasiekti savo žiūrovą, o netradiciniai formatai, tokie kaip virtuali realybė ar socialinėse medijose pasakojamos istorijos puikiai randa savo vietą rinkoje. Be abejo, tai kelia spaudimą tradicinėms priemonėms, tačiau manau, kad nėra grėsmės joms visai išnykti. Dokumentika yra laukiama, tačiau atsižvelgiant į realią situaciją, vaidybinis kinas vis tiek turi dominuojančias pozicijas. Dokumentikos kūrėjai, ypač dirbantys nepriklausomai, dažnai patys tampa „visų galų meistrais“, besirūpinančiais ne tik kūrybiniais iššūkiais, bet ir sklaidos galimybėmis.

• Šiais metais “NYLA“ podkaste pasirodė tavo interviu su Jūrate Rosales ir Alexandria Bombach. Abi jos vienaip ar kitaip užima pozicijas, kurios yra priešingos nusistovėjusioms ir patogioms. Po pokalbių su šiomis asmenybėmis – kokiomis temomis ir su kokiais pašnekovais norisi kalbėti toliau? Ar yra daug nejaukių temų?

Man patinka temos, kurios nėra jaukios ir visada patogios. Tikiu, kad iš to gali gimti prasmingos diskusijos, kurios yra reikalingos. Mane labia sužavėjo tiek Jūratė Rosales, tiek Alexandria Bombach dėl savo drąsos kalbėti ir ryžto laikytis savo vertybinių pricipų nepasaint aplinkos spaudimo – ir visai nesvarbu, ar tai spaudžiančios represinės valstybės struktūros, ar spaudimas kurti istorijas vaikantis sensacijų. Dėl pašnekovų, norėčiau ir toliau pasiekti žmones, degančius tuo, ką daro, nebijančius kovoti, kalbėti ir kelti sudėtingus klausimus.

• Koks klausimas – geras klausimas?

Manau, kad geras klausimas tas, į kurį nežinai atsakymo iš anksto.