Kamilės Blauzdytės nuotrauka.

1. Pirmas prisiminimas. Gal kai būdamas vienerių metų po krikštynų suklupau prie Soboro, bet nežinau, ar prisiminimo nesuliejau su vaizdajuoste.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. Su daug priebalsių.
3. Gražiausias keiksmažodis. Bliatj (minkšta „t“).
4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Turėjo kažką savo.
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Jėzus, Hitleris arba Noel‘is Gallagher‘is.
6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Kažkada buvo Rokantenas iš Satro „Šleikštulio“, bet, matyt, buvau pritempęs dėl vardo sąskambių. Vėliau buvo Begemotas iš „Meistro ir Margaritos“, bet gal dar paieškosiu savęs.
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Kokioje nors sagoje, labai ilgoje director‘s cut versijoje su daugybe dalių ir alternatyvių pabaigų variantų.
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… kaip vaikystėje, paauglystėje jaudintų taip, kad skaitytum net tualete ar po antklode, surytum per porą naktų.
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… „Wonderwall“. Bet turbūt pasirodžiusi šiais laikais, ši daina nebūtų populiari.
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Jeigu nujausdamas mirtį būsiu susireikšminęs ir norėsiu, kad pora tų surinkusiųjų raudotų, tai būtų Nick Cave‘o ir Warren‘o Ellis‘o takelis filmui „The Road“.
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Kažkas iš „Underground‘o“ (Anderio) Kaune, kino teatro „Planeta“, „Merkurijaus“, „Suflerio budelės“.
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Vilnius, nes artimiau susipažįstu.
13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… Kažkada mama turėjo tokį braziliškų riešutų kremą…
14. Pirmą kartą pasimylėjęs, aš… „Klausimas diskriminuoja nesimylėjusius“ (G. Kazlauskaitė).
15. Klausimas, kurio visada vengiu. Nevengiu labai, bet „Kodėl neturi mašinos?“ arba „Tai kada koncertas?“.
16. Nė už ką negalėčiau… herojiškai mušti į krutinę, kad kažko tikrai negalėčiau.
17. Jaučiuosi nuogas be… žiedo.
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. Nesikišk, vistiek nieko nepakeisi.
19. Lietuvoje baisiai pasigendu… gerų tekstų melodingoje muzikoje.
20. Katarsis – tai… šiurpas, pereinantis per sprandą, ir kažkas, sudrebantis viduriuose.

————————————————–

• Muzika yra didžiulė tavo gyvenimo dalis. Tavo dainose girdėti poetiški tekstai, skraidinančios mintys. Iš kur visa tai? Ar savo kūryboje renkiesi atspindėti savo asmeninio gyvenimo detales?

Galbūt ir yra kažko iš asmeninių patirčių, bet tai labiau jau grandininė reakcija, sniego gniūžtė, kuri riedėdama nuo kalno prisijungė dar daugiau dalių. Pastaruoju metu patiriu nemažai klausimų, ką išgyvenau, kai parašiau tą ar aną? Bet, manau, kad daina parašyta ir jos autorius yra miręs, jis neturi aiškintis. O dainos pasakojantysis jau yra tik personažas, susikūręs iš genų, kartų traumų, filmų, knygų, kitų dainų, žmonių stebėjimo, fantazijų, padauginimų, ilgesio, svajonių ir baimių.

• Kaip rašyti, kad tekstas „suskambėtų“ dainai?

Rašydamas dainą aš niūniuoju iš paskos besidėliojantiems akordams su kažkokia keista kalba, kuri yra junginys tarp lietuvių, anglų ir džiumandži. Vėliau bandau atlikti kažką panašaus į Keith‘o Richards‘o metodus, kai jaučiu, kad būtent toje dainos vietoje suskamba tas dvibalsis ar dvigarsis. Jau rašydamas logiškesnį lietuvišką tekstą bandau nepabėgti nuo tų pirminių instinktyvių džiumandži kalbos žodžių ir nebijoti net banalių frazių, kurios atėjo su dainos gimimu. Ir kas sunkiausia – tuose keliuose stulpuose ir priedainyje dar suspėti papasakoti ar bent jau užgriebti įdomią istoriją ir nepaversti viso to repu.

• Praktiškai visą gyvenimą gyveni Kaune. Kas šiame mieste tave labiausiai įkvepia? Ar tiesa tai, kad Kaunas išgyvena savo kultūrinio gyvenimo atgimimą? Ar pats prisidedi prie to?

Įkvepia kalvos ir slėniai šalia dviejų upių, daugybė laiptų, tarpukario architektūra, nenulaižytas, ne per sterilus ir tuo pačiu neperkrautas miestas. Artėjant Kultūros sostinei 2022, turbūt Kaunas kažką vienaip ar kitaip išgyvens. Visgi man visada kyla klausimas, kiek Kauno atgimimas yra autentiškas, tikras, kaunietiškas atgimimas, o ne Vilniaus vaikymasis ar fasadinis kavinių, renginių dauginimasis? Galbūt esu kiek atitrūkęs nuo kitų kultūros atšakų, tačiau Kaune vis dar trūksta mažesnių ar vidutinių muzikos erdvių, atvirų vietos ir kitų miestų atlikėjams, ypač gitarinei, bent jau dalinai gyvai muzikai. Ir kartais trūksta klausytojų. Nežinau, ar prisidedu kažką gerindamas, kartais atrodo lengviau prisijungti prie jau sukurtų dalykų Vilniuje, nei pramušinėti pradžias Kaune. Jeigu globalinio aštilimo ar Baltijos jūros dugno turinio pasekmės paskandins Klaipėdą po vandeniu, norėsiu pasenti Kaune.